Persijos karalius Kyras nešiojo purpurinę tuniką kaip karališką uniformą, o kai kurie Romos imperatoriai uždraudė Romos piliečiams dėvėti purpurinės spalvos drabužius – o sulaužius šią taisyklę netgi būdavo baudžiama mirties bausme.
Purpurinė spalva buvo itin gerbiama ir Bizantijos imperijoje. Jos valdovai dėvėdavo iškilmingus purpurinius apdarus, o savo leidžiamus ediktus rašydavo purpuriniu rašalu. Tuo tarpu jų vaikai būdavo apibūdinami kaip „gimę purpurinės spalvos“.
Kodėl būtent purpurinė spalva laikoma karališka spalva? Priežastis yra gana paprasta: viskas priklauso nuo pasiūlos ir paklausos santykio.
Nuo senovės purpurinių dažų prekyba ilgus metus koncentravosi Tyro mieste, senovės Finikijoje (kur šiuo metu yra įsikūręs Libanas). Finikiečių „Tyro purpurinė spalva“ būdavo išgaunama iš tam tikros rūšies jūrų sraigių, dabar žinomų kaip Bolinus brandaris – o jos buvo itin retos, todėl jų vertė prilygdavo auksui.
Kad išgautų purpurinę spalvą, dažų gamintojai turėdavo pralaužti sraigės kiautą, ištraukti purpurinę spalvą gaminančias gleives ir laikyti jas saulėje tam tikrą laiką. Norint išgauti 30 gramų (vieną unciją) purpurinės spalvos dažų, reikėdavo net 250 000 moliuskų. Tačiau rezultatas būdavo vertas to – gyvybinga ir ilgai išliekanti purpurinė spalva džiugino akį.
Purpurine spalva nudažyti drabužiai būdavo neįtikėtinai brangūs – puskilogramis purpurinės vilnos kainuodavo daugiau pinigų, nei dauguma žmonių uždirbdavo per metus, todėl jie natūraliai tapo turtingųjų ir galingųjų vizitine kortele. Be to, būdavo sakoma, kad Tyro purpurinė primindavo sukrešėjusio kraujo spalvą, o šis atspalvis turėjo dieviškų sąsajų.
Karališkosios klasės purpurinės spalvos monopolis sugriuvo kartu su Bizantijos imperija – XV amžiuje. Tiesa, ši spalva tapo plačiau prieinama tik XIX amžiaus viduryje, kai rinką pasiekė pirmieji purpurinės spalvos sintetiniai dažai.
