Šis pastatas padarytas išskirtinai iš betono ir turi įspūdingo dydžio 43 metrų aukščio kupolą, kuris yra didžiausias iš visų senojo pasaulio statinių.
Įdomu tai, kad nei vienas šiuolaikinis panašaus pobūdžio pastatas nebūtų statomas be plieno sutvirtinimų. Anot knygos „The Roman Pantheon: The Triumph of Concrete“ autoriaus Davido Moore‘o, nei vienas inžinierius neišdrįstų taip padaryti. Bet Panteonas plieno sutvirtinimų neturi ir yra pagamintas tik iš betono.
Nepaisant viso to per tuos du tūkstantmečius pastatas atlaikė daugybę žemės drebėjimų, barbarų įsiveržimą bei įvairius gamtos reiškinius.
Metų metus mokslininkai spėliojo, kuo ypatingas šis betonas, naudotas Panteono bei kitų romėnų paminklų statyboms. Dauguma mokslininkų pabrėžė praktiką į betoną įmaišyti ugnikalnio pelenų.
Naujame tyrime mokslininkai analizavo šio betono sudedamąsias dalis – kad išsiaiškintų, kodėl jis toks tvirtas. Kaip ir įtarta, esminė betone esanti medžiaga yra kalkakmenio ir ugnikalnio pelenų mišinys.
Maišydami skiedinį pagal jau minėtą receptą, kurį naudojo I-ojo amžiaus romėnų architektas Vitruvius, mokslininkai jį analizavo ir nustatė, kad skiedinyje buvo daug tankių itin atsparaus mineralo, vadinamo strätlingite, sankaupų.
Šios sankaupos (kristalai) susidarė dėl reakcijos, įvykusios tarp kalkakmenio ir ugnikalnio kilmės medžiagos. Visa tai leido išvengti mikroskopinių įtrūkimų, sutvirtinant sąsajų zonas, kurias mokslininkai pavadino silpniausia grandimi šiuolaikiniame cemento pagrindu pagamintame betone.
Anot Gail Silluvan iš „Washington Post“, romėnų naudotas betonas turi pranašumų prieš šiuolaikinį betoną. Mat strätlingite kristalai yra panašūs į mikropluoštus, dedamus į šiuolaikinį cementą sąsajų zonoms, kuriose itin dažnai pasitaiko įtrūkimų, tvirtinti. Anot jos, strätlingite kristalai itin sutvirtina medžiagą ir suteikia atsparumo korozijai.
