C.Darwinas stebėjo didesnius ir mažesnius vorus. Anot jo, mažesnis voras pakėlė savo pilvą, išleido siūlą ir ėmė skrieti horizontaliai. Didesni vorai išleidę savo ilgesnius nei metro ilgio siūlus ėmė skristi kaip parasparniai. C.Darwinas šiuos siūlus apibūdino kaip banguotus ir blaškomus vėjo.
Gamtininkas manė, kad dėl to yra atsakingos šiluminės oro srovės, tačiau tai vis tiek nepaaiškina išsiskleidžiančių vorų tinklų ir atvejų, kai net pakankamai sunkūs vorai pakyla į orą, kai nėra vėjo. Negana to, tokie vorai yra randami net 4 kilometrų aukštyje – o čia jie atsiduria jau tikrai ne dėl karšto oro.
C.Darwinas buvo iškėlęs hipotezę, kad vorai skraido dėl elektrostatinio pasipriešinimo. Šią hipotezę patvirtino ir Havajų universiteto (JAV) profesorius Peteris Gorhamas
„Yra daugybė veiksnių, dėl kurių vorų gijos įgauna elektros krūvį. Vienas iš šių veiksnių yra voro gijų pasikrovimas elektra iš Žemės atmosferos, verpimo metu. Žemės atmosfera turi neigiamą įkrovos tankį, kuris siekia maždaug 6 nanokulombus viename kvadratiniame metre. Tai yra pakankamas kiekis, kuris leidžia voro gijoms pasikrauti elektros energija ir pakelti vorą į orą – be to, vorai tikriausiai žino, kur įkrovos tankis įprastai būna didesnis“, – teigia P.Gorhamas.
Tai paaiškina reiškinį, kai voras esant net ir visiškai ramiam orui pakyla nuo žemės paviršiaus – nes iškraunama neigiama įkrova. Tiesa, ši teorija nėra patvirtinta, o ją turėtų patikrinti dar daugybė papildomų tyrimų.
Parengta pagal „National Geography“.
