12. Auskarai
Nuskambės keistai, bet tarp piratų buvo gajus tikėjimas, kad auskarai gali išsaugoti klausą – kas, tiesa, buvo nemaža problema šioje „profesijoje“, nes XVII-XVIII a. jiems neišvengiamai tekdavo „dirbti“ šalia griaudėjančių patrankų – kurios paprastai būdavo įrengtos mažose patalpose.
Prie auskarų net būdavo tvirtinami vaškiniai ausų kamščiai, kurie būdavo naudojami mūšių metu.
Be to, piratui auskaras buvo ir šis tas daugiau nei vien papuošalas – tai buvo ir santaupos laidotuvėms, buvo traktuojama, kad tai yra užmokestis už kūno palaidojimą kūną radusiajam. O kai kurie piratai ant auskaro net išgraviruodavo savo namų uosto pavadinimą – tikėdamiesi, kad kūnas bus pargrąžintas ten.
Be abejo, netrūko ir prietarų. Buvo tikima, kad auskarų segėjimas ne tik saugo nuo jūros ligos, bet ir gerina regėjimą ar net padeda skendimo atveju.
11. Vienalytė santuoka
Šimtmečius prieš tai, kol žmonija homoseksualumą pripažino normaliu dalyku, piratai jau XVII a. praktikavo vienalytę santuoką. Dviejų vyrų sąjunga vadinosi „matelotage“ – prancūziškas žodis, kurį galima būtų versti kaip „jūreivyrystė“.
Teigiama, kad 1645 m. Tortugos gubernatorius net prašė į Naująjį Pasaulį atsiųsti šimtus prostitučių, kad „atmuštų vyrą nuo vyro“.
„Jūreivyrystėje“ veikė panašūs principai, kaip ir tradicinėje santuokoje: santuokiniai turėdavo bendrą turtą, o taip pat buvo vienas kito paveldėtojai mirties atveju.
Teigiama, kad ilgainiui „matelotage“ ilgainiui sutrumpėjo iki dar ir šiais laikais – dabar jau visiškai kita prasme naudojamo – „mate“.
10. Raudona vėliava
Sakoma, kad pamatyti juodąją vėliavą su kaukole ir sukryžiuotais kaulais reikšdavo problemas, bet nebūtinai pačia baisiausias. Kur kas blogiau, kai piratų laivas iškeldavo raudoną vėliavą – tai reikšdavo, kad antpuolis bus vykdomas be jokio gailesčio ir visa užpultojo laivo įgula bus išžudyta.
Beje, ne visi laivai turėdavo ir vienodus „Linksmuosius Rodžerius“. Pavyzdžiui, žinoma apie Bahamuose gyvenusią jūreivio žmoną, kuri vertėsi specialiai užsakytų vėliavų siuvimu. Kaip specialios vėliavos pavyzdį galima duoti kapitono Juodabarzdžio vėliavą, kurioje buvo pavaizduotas raguotas skeletas, vienoje rankoje laikantis smėlio laikrodį, o kitoje laikoma strėle duriantis į didelę širdį.
9. Disciplina
Piratai, kaip chaotiška, anarchistinė plėšikų gauja? Tikrai ne. Iš tiesų egzistavo gana griežtos paprotinės taisyklės, kaip turi būti priimami sprendimai, dalinamasis grobis, organizuojama ruoša laive ir t.t. Buvo net sutarta net kompensacijų už sužeidimus tvarka – pavyzdžiui, piratas, kuris prarasdavo galūnę, gaudavo daugiau. Egzistavo net gerbtinas piratų-veteranų statusas.
Be to, piratai turėdavo demokratiškus rinkimus, kovų laive reguliacijas, o kas visam tam nepaklusdavo – būdavo griežtai baudžiami.
8. Specialus gėrimas
Egzistavo grogas – gėrimas, kurį išrado britų jūreiviai, skiesdami romą. Ir egzistavo piratiška grogo versija, kuri, beje, turėjo net tam tikrų gydančių galių.
Piratiškojoje grogo versijoje be romo ir vandens dar buvo naudojamas ir cukrus bei citrinų sultys. O pastarosios, kuriose buvo gausu vitamino C, žinoma, gydė nuo skorbuto.
Sakoma, kad pusė pintos piratiško grogo (apie 0,33 litro) prilygo 5 stipriojo alkoholio taurelėms.
7. Sveikatos draudimas
Perskaitę iki šios vietos, turbūt sutiksite, kad XVII-XVIII a. piratai gyveno beveik kaip XXI a. žmonės – ar net ir civilizuočiau. Dar vienu to pavyzdžiu būtų ir toks dalykas, kaip sveikatos draudimas.
Pavyzdžiui, praradęs galūnę, piratas gaudavo 600 ispaniškųjų dolerių, praradęs akį – 200, o visiškai apakęs – 2000, kas šių laikų kainomis prilygtų 153 000 JAV dolerių.
Išmokas galima būdavo gauti grynaisiais arba vergais.
6. Pragariška barzda
Plačiai žinomas ir jau minėtas piratų kapitonas Juodabarzdis (tikrasis vardas – Edwardas Teachas) buvo pagarsėjęs ir kaip baisiausias piratas. To jis siekė specialiai, pasitelkdamas specialiuosius efektus – prieš lipdamas į užgrobtą laivą, jis į barzdą prisikišdavo padegamųjų virvučių ir jas padegdavo. Sakoma, kad rūkstanti barzda suteikdavo jam demonišką išvaizdą ir būdavo neblogu psichologiniu ginklu prieš ir taip jau pergąsdintą nugalėtąją įgulą.
5. Dažniausias grobis
Jei vis dar tikitės rasti piratų skrynią su auksu – teks nusivilti. Nepaisant populiarių pasakojimų, piratų grobis retai būdavo grynieji pinigai, o užkasami jie buvo dar rečiau.
Dažniausiai piratai siekdavo pasigrobti ginklų bei alkoholio. Taip pat – maisto ir drabužių. Populiarus bei siektinas grobis buvo ir mediena bei kailiai.
4. Piratės
Piratavime svarbu buvo ne lytis – svarbu buvo noras, ir moterys nebuvo laikomos netinkamomis piratavimo veiklai. Puikiu to pavyzdžiu galėtų būti populiari piračių pora Anne Bonny ir Mary Reed, plaukiojusi antrajame XVIII a. dešimtmetyje.
Tiesa, kai kurios moterys piratės rinkdavosi slėpti savo lytį ir rengdavosi vyriškai.
3. Julijaus Cezario nuotykiai
Senovės Romos laikais į piratų nagus buvo pakliuvęs ir Julijus Cezaris. Piratai neatpažino karvedžio, ir kai paskelbė reikalaujamą išpirką, kurią jie įvertino 20 talentų (600 000 JAV dolerių šiuolaikinėmis kainomis), Cezaris atsakė, kad jis vertas mažiausiai 50-ies.
Daugiau apie šią istoriją skaitykite šiame Lrytas.lt straipsnyje.
2. Ėjimas lenta
Daug kur ir dažnai vaizduojamas įkaitų kankinimo būdas – ėjimas lenta. Vis dėlto, atrodo, jį išrado nuotykinių knygų rašytojai, o ne patys piratai. Realybėje piratai pernelyg neužsiėmė kankinimais, o nusprendę įkaitus pribaigti, padarydavo tai iškart.
Bet net jei ir pasitaikydavo kankinimų, jie būdavo kitokie – kai, pavyzdžiui, žmogus palikimas negyvenamoje saloje, „vilkimas per kilį“ ar plakimas odiniais bizūnais.
1. Akies raištis
Taip, piratai tikrai dažnai dėvėdavo raištį ant vienos akies. Bet ar tai reiškia, kad tarp piratų buvo tiek neregių (jei taip – kaip tada apsimokėjo vienos akies draudimas, kuris siekė, priminsime, 200 tuometinių ispaniškųjų arba 1500 dabartinių JAV dolerių? Kokios tada turėdavo būti įmokos?)
Iš tiesų raištis buvo naudojamas visai kitais tikslais – ir būdavo rišamas ant visiškai sveikos akies. Tiesiog laivo įgulai dažnai tekdavo bėgioti iš šviesaus denio į prietemoje skendintį laivo vidų, ir kiekvieną kartą leisti priprasti akims prie pakitusio apšvitimo būtų trukę labai ilgai. Todėl viena akis buvo „pripratinta“ prie šviesos, o kita – prie tamsos.
