Naujame dokumentiniame filme „Didžioji Egipto Piramidė: Nauji įrodymai“ pasakojama, kad Khufu inžinieriai išsprendė logistikos problemą nukreipdami pačią Nilo upę taip, kad jos vandenys pritekėtų vos per keletą metrų nuo statybvietės. Tai buvo ambicinga idėja – rankomis iškasti tokio pločio kanalus, kad jais galėtų kursuoti transportiniai laivai. Tam teko sukurti ir gana sudėtingą šlaitų bei nuožulnumų sistemą.
Norėdamas patikrinti šią teoriją, egiptologas ir Gizos slėnio ekspertas Markas Lehneris ištyrė dirvą, esančią aplink piramides. Kaip ir galima buvo tikėtis, pirmiausia buvo rastas paprasčiausias smėlis, bet netrukus pasirodė ir tai, ko natūraliomis sąlygomis teritorijoje nelabai galėjo būti – molis, paprastai randamas tik Nilo dugne. Tad teorija pasitvirtino: piramidžių statybvietėje, kuri dabar atrodo kaip paprasčiausia dykuma, kadaise egzistavo visas uostas, sukurtas tam, kad faraonų kapų vietas pasiektų statybinė medžiaga.
Archeologai aptiko ir dar vieną įrodymą, pagrindžiantį šią teoriją: užrašus ant papiruso, kurio išliko tiek ištisi lapai, tiek fragmentai – ir kuriuos Pierre Tali’ui pavyko išversti. Rastuose tūkstantmečių senumo dokumentuose detaliai pasakojama, kaip statybų laikais Egipte buvo statomi ir transportui naudojami laivai. Užrašai priskiriami upeiviui Mererui, kuris buvo atsakingas už vieną iš laivų, gabenusių statybinius akmenis į Gizą.
Centrinio Povandeninių Senienų departamento Egipte darbuotojas Mohammedas abd El-Maguidas pasinaudojo minėtais laivų aprašymais ir pastatė rekonstrukcinį laivą.
M.El-Maguidas taip pat ištyrinėjo vieno senovės Egipto laivų statytojo kapavietę, ir pagal aptiktus hieroglifus atkūrė įrankius bei instrumentus, kuriais senovės egiptiečiai statydavo laivus. Naudodamas visa tai, kartu su darbininkais atkūrė 8 jardų (7,3 metrų ilgio) laivą, kurio konstrukcija buvo paremta ne šiuolaikiniais vinimis ar varžtais, bet senoviniu surišimu virvėmis. Tai lėmė, kad laive teko gręžti tūkstantį skylių, ir sunaudoti beveik 5 kilometrus virvės.
Tuo pačiu metu buvo vykdoma antroji eksperimento pusė: istorinėje akmens skaldykloje buvo skaptuojamas lygiai toks pats kalkakmenio gabalas, kokį piramidės statybai naudojo senovės egiptiečiai. Paaiškėjo, kad atskelti 70 tonų akmens gabalą 12-ai žmonių užtruko dvi valandas. Ir nors jis į rekonstruotą laivą buvo pakrautas pasitelkus šiuolaikinį kraną, M.El-Magidas mano, kad senovės egiptiečiai transportuodavo tiesiog smulkesnius kalkakmenio gabalus.
Kadangi vandens kelias iš skaldyklos į statybvietę buvo pasroviui, akmens transportuotojai galėdavo lengvai nuirkluoti krovinį žemyn upe, o iškrautus tuščius laivus nesunkiai galėdavo parplukdyti prieš srovę atgal į skaldyklą pasinaudodami burėmis.
Ilgą laiką buvo manoma, kad piramidžių statyba buvo paremta vergų darbu, bet naujausi duomenys rodo, kad iš tiesų viskas buvo kiek kitaip: piramidžių statybininkais buvo tiek profesionalūs samdiniai (tokie greičiausiai užimdavo aukštesnes pareigas statybvietėse), tiek tam tikra šauktinių forma, kai paprasti Egipto vyrai keletą mėnesių per metus turėdavo atlikti piramidės statybos prievolę, po ko vėl galėdavo grįžti į savo ūkius. Visi statybininkai buvo gerai maitinami mėsa, duona ir alumi. Duomenys rodo, kad statybininkai būdavo skirstomi į komandas po 40 žmonių, kurių kiekviena turėdavo labai aiškias užduotis statybų aikštelėje. Teigiama, kad daugelis Khufu piramidės statybininkų priklausė aukštesniajai klasei, kurios atstovai buvo pakankamai specializuoti savo srityje – o ne tiesiog juodadarbiai darbininkai.
Parengta pagal „The Vintage News“.
