Vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu gyvenęs Prancūzijos karalius Karolis VI taip pat kentėjo nuo šios ligos. Sakoma, kad karalius susivyniodavo save į kelias antklodes yam, kad nesudužtų jo pasturgalis.
„Stiklo deliuzijos“ atvejai buvo aprašomi medicinos enciklopedijose visoje Europoje. Apie tai kartais buvo rašoma ir grožinėje literatūroje.
Nuo šios ligos kenčiantys žmonės buvo laikomi normaliais – išskyrus tai, kad jie tikėdavo esą pavirtę į stiklą. Jie gyvendavo įprastą gyvenimą, tačiau nuolatos bijodavo, kad kiti žmonės prie jų prisiartins ir sudaužys jų neva trapias galūnes.
Įdomu tai, kad nuo XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įrašai apie šį sutrikimą dingo. Manoma, kad visuomenė ir kultūra tiek pakito, kad žmonės nustojo sirgti šia liga.
Tačiau prischiatras iš Nyderlandų Andy Lameijnas aptiko ir šiuolaikinių šios ligos atvejų. Vienas toks atvejis buvo užfiksuotas jo klinikoje.
A. Lameijnas atliko tyrimą ir atrado pasimetusių šios ligos aaprašymų ir po XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Vienas dėstytojas 1883 metais paminėjo, kad Edinburgo psichiatrijos ligoninėje nuo šios ligos kenčia apie 300 pacienčių.
A. Lameijnas aprašė ir dėstė apie šią ligą, o netrukus į jį kreipėsi kolega, kuris atrado šios ligos atvejį Olandijos ligoninėje, užfiksuotą XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Moteris buvo pristatyta į psichiatrijos ligoninę, kadangi manė, kad jos kojos ir nugara yra stiklinės. Ji taip bijojo, kad suduš ar bus pažeista, kad seselės negalėjo net prie jos net prisiartinti. Rašoma, kad ji galiausiai pasveiko.
Dar vienas kolega jam atnešė įrašus apie „stiklo deliuzijos“ pacientą, susirgusį šia liga 1964 metais.
Tačiau tuomet į Leideno universitetines klinikas, kurių direktoriumi buvo A. Lameijnas, atvyko jaunas vyras, kuris teigė esantis stiklinis. Žinoma, A. Lameijnas metė visus darbus, kad tik galėtų susipažinti su pacientu, sergančiu liga, kuri šiais laikais jų beveik neužfiksuojama.
A. Lameijnas kalbėjo su naujuoju pacientu kelias valandas, o šis patvirtino, kad jautėsi tarsi būtų stiklinis. Psichiatras paklausė paciento, ką jam tai reiškia.
Pacientas bedė pirštu į kambaryje esantį langą ir paklausė A. Lameijno, ką šis mato. A. Lameijnas atsakė, kad mato gatvę, automobilius, pastatus, praeivius. O pacientas tuomet atšovė, kad gydytojas nepaminėjo paties stiklo. Jis paaiškino, kad pats jaučiasi tarsi stiklas tame lange.
Pokalbis tęsėsi ir pacientas toliau aiškino, ką reiškia jaustis, tarsi būtum stiklinis. Pacientas nurodė, kad jis gali valingai valdyti, kada jaučiasi stikliniu, o kada ne. Paaiškėjo, kad pacientas neseniai buvo patekęs į avariją, todėl A. Lameijnas iškėlė hipotezę, paaiškinančią, kodėl pacientas jaučiasi stikliniu. Psichiatro teorija teigė, kad vyras stiklo deliuziją naudoja tarsi atstumo reguliatorių. Mat po avarijos jo šeima ėmė pernelyg jį saugoti, o stiklo deliuzija tapo tarsi įrankiu atgaunant privatumą bei atsiribojant nuo perdėtai besirūpinančios šeimos.
Manoma, kad seniau šios ligos atvejų buvo daugiau, nes stiklas buvo naujiena – ir kurį laiką buvo suvokiamas tarsi kažkas magiško. Tad kodėl pasitaiko šios ligos atvejų ir šiais laikais, nors stiklas jau nebėra naujovė?
Psichoanalitikas Adamas Phillipsas mano, kad stiklo deliuzija turi prasmę šiais laikais, nes žmonės vis dažniau jaučia nerimą ir stresą, turi vis daugiau baimių – ypač dėl asmeninės erdvės. Šios ligos tyrinėjimai gali būti naudingi mėginant suprasti šių laikų visuomenę, kuri dėl technologinių naujovių tampa izoliuota, tačiau gali neribotai bendrauti virtualiu būdu.
Rašytojas Ali Shaw mano, kad stiklo deliuzija gali būti tiesiog kraštutinė šiuolaikinio nerimo ir baimių atmaina. Baimė nukristi ir sudužti, anot jo, yra perdėta baimė būti pažemintu šiuolaikinėje visuomenėje.
Įdomu tai, kad XIX amžiuje kaip statybinei medžiagai ėmus populiarėti cementui, atsirado cemento deliuzijų – o pastaraisiais dešimtmečiais tarp populiariausių deliuzijų yra klaidingas manymas, kad žmogų seka CŽV ar kita slaptoji tarnyba, kuri, naudodamasi mikrosiųstuvais, neva skaito žmonių mintis.
Parengta pagal BBC.
