Po tragiško ir badu paženklinto laikotarpio Kinijoje, XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose įvyko pakilimas, o tuo norėjo pasinaudoti Kinijos lyderis Mao Zedongas bei komunistų partija, kurie siekė iš naujo pelnyti žmonių palankumą. Naujasis jų judėjimas pavadinimu „Kultūrinė revoliucija“ prasidėjo 1966 metais. Šiuo judėjimu buvo mėginama išguiti kapitalistų įtaką, kuri, anot Mao, naikino Kiniją.
Kinijos lyderiui prijaučiantys studentai, pasivadinę „Raudonaisiais sargybiniais“, taip palaikė Mao, kad buvo pasiryžę dėl jo net pralieti kraują. 1968 metais įvairios „Raudonųjų sargybinių“ grupės susikibo, kad įrodytų, kuri yra labiau pasišventusi Mao. Galiausiai imtasi smurto ir studentai ėmė svaidytis akmenimis, ietimis ir netgi sieros rūgštimi, kad tik įrodytų savo ištikimybę Mao.
Pats Mao labai mėgo, kai jo atžvilgiu buvo demonstruojamas lojalumas ir atsidavimas, tačiau netgi jam to buvo per daug. Jis įsakė 30 000 Pekino gamyklų darbuotojų numalšinti peštynes. Darbininkai sėkmingai įgyvendino šią užduotį, – ir taip baigėsi „Raudonųų sargybinių“ gyvavimo laikotarpis.
Praėjus maždaug savaitei po minėtų riaušių numalšinimo, Mao priėmė Pakistano užsienio reikalų ministrą Mian Arshad Hussain ir jo žmoną. Tai buvo standartinis susitikimas tarp dviejų kaimyninių šalių pareigūnų, o M. A. Hussainas atvežė ir kaip dovaną Mao įteikė dėžutę mangų. Tuo metu Kinija neužaugindavo daug mangų, o Pakistanas juose kone maudėsi. Taigi, šis gestas nebuvo kažkuo ypatingas. Tuo labiau, kad pats Mao nemėgo mangų dėl to, kad juos valgant galima lengvai išsitepti, todėl būtina, kad prieš tai juos kas nuluptų ir supjaustytų. Tad Mao padarė taip, kaip ir padarytų bet kuris kitas, gavęs nepatinkančią dovaną – jis ją perdovanojo. Mao nusiuntė mangų dėžutę su padėkos laišku Pekino gamyklos darbininkams, kurie sėkmingai numalšino studentų susirėmimus.
Gavę mangų dėžutę, darbininkai buvo apstulbinti. Jie prieš tai nebuvo regėję šių egzotinių vaisių – be to, jie buvo iš pradžių skirti pačiam Mao. Jie pamanė, kad jis pasiaukojo ir vietoje to, kad vaisius pasiliktų sau, juos nusiuntė darbininkams, taip juos pagerbdamas. Taip mangai tapo Mao geranoriškumo ir dėkingumo darbininkų klasės atžvilgiu simboliu. Tai buvo tarsi Mao bandymas pasakyti, kad nuo šiol Kinijos varomoji jėga bus darbininkai, o ne inteligentija.
Mangus darbininkai pasidalino išdalindami po vieną vaisių kiekvienai iš 8 gamyklų, kurios prisidėjo prie neramumų malšinimo. Šios gamyklos mėgino išsaugoti gautus mangus, juos padengdami vašku ar patalpindami stikle. Kai mangai ėmė pūti, gamyklos iš jų išvirė nuovirus, o paragauti šaukštelį nuoviro darbininkai rikiavosi į eiles. Tokiu būdu pasklino legenda apie mangus.
Miestai ėmė rengti paradus, skirtus šiam vaisiui. Nedaug žmonių žinojo, kas tai per vaisius, tačiau jie matė gatvėmis iškilmingai vežamą vašku padengtą vaisių ir greitai sužinojo apie šio vaisiaus istoriją Kinijoje. Kai mangas atkeliavo į nedidelį Fulin kaimelį, vienas odontologas nesuprato, kuo šis vaisius ypatingas ir pavadino jį „saldžia bulve“. Dėl tokių žodžių jis buvo suimtas, pavadintas revoliucijos priešininku ir jam paskirta mirties bausmė – kuri ir buvo įvykdyta.
1968 metais Kinijos nacionalinės dienos parado metu buvo gabenama didžiulė platforma, kuri priminė dubenėlį mangų. Šis dubenėlis buvo išdidžiai gabenamas ir demonstruojamas Tianmeno aikštėje bei vadinamas padėkos darbininkų klasei simboliu.
Tiesa, kaip ir pats vaisius, meilė mangams ėmė pūti. Žmonės greitai pamiršo šią beprotybę ir po daugiau nei metų laiko mangai prarado savo statusą. Tiesa, šį trumpą mangų garbinimo laikotarpį primenantys simboliai išliko iki pat šių dienų – Reitbergo muziejuje (Ciurichas, Šveicarija) eksponuojami vašku padengti mangai bei kiti susiję atributai.
Parengta pagal mentalfloss.com
