Tačiau šiais laikais viskas kitaip: žmonės turi žinoti apie vaiko lytį, nepaisant jo amžiaus, iš pirmo žvilgsnio. Todėl matome ant dar plikos mergytės galvos uždėtą rožinę juostelę.
Kodėl mažų vaikų apsirengimo stilius pasikeitė taip dramatiškai? Kodėl mes ėmėme skirstyti kūdikius į dvi stovyklas – mėlynai aprengtus berniukus ir rožiniais drabužiais apvilktas mergaites?
Pasirodo, seniau visi vaikai buvo rengiami baltomis suknelėmis iki pat 6 metų amžiaus. Tai buvo laikoma neutralia apranga, kuri atsirado iš praktiškumo – vaikai tiesiog būdavo aprengiami baltomis suknelėmis bei baltais vystyklais ir niekas nesukdavo galvos, kad berniukai turi atrodyti „berniukiškai“, o mergaitės – „mergaitiškai“.
Lytims pritaikyti drabužiai įsitvirtino lėtai ir netolygiai. Rožinė ir mėlyna atkeliavo kartu su kitomis spalvomis XIX amžiaus viduryje, tačiau šios spalvos imtos sieti su lytimis tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Netgi tuomet prireikė nemažai laiko, kad viskas taptų taip, kaip yra dabar.
Pavyzdžiui, 1918 metų birželio mėnesį vieno žurnalo straipsnyje buvo rašoma apie visuotinai priimtą taisyklę, kad berniukai dėvi rožinius drabužius, o mergaitės – mėlynus. Rožinė buvo laikoma konkretesne ir stipresne spalva, labiau tinkančia berniukams, o mėlyna – subtilesne ir elegantiškesne, kuri labiau tiko mergaitėms. Kituose šaltiniuose rašoma, kad mėlyna spalva labiau tiko blondinams, o rožinė – brunetams. 1927 metais žurnale „Time“ buvo išspausdinta diagrama, kurioje spalvos buvo suskirstytos pagal lytis. Anot šios diagramos, berniukams labiausiai tiko rožinė spalva.
Šiandieninė spalvų santvarka susiformavo tik praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, o šią santvarką nulėmė drabužių gamintojai ir pardavėjai bei jų daroma įtaka. Nuo to laiko vaikams taip pat imta priskirti specifinius drabužius – berniukai pradėti rengti kaip jų tėčiai, o mergaitės – kaip jų mamos. Mergaitės turėdavo keliauti į mokyklą su suknelėmis, o berniukai – su kelnėmis.
Septintajame dešimtmetyje prasidėjo moterų išsilaisvinimo judėjimas, kuris buvo už vienodą vyrų ir moterų aprangą, tačiau šįkart viskas buvo atvirkščiai nei F.D.Roosvelto laikais – mergaitės ir moterys ėmė rengtis vyriškais arba bent jau nemoteriškais drabužiais.
Feministinis judėjimas manė, kad dėl drabužių moterys buvo vaizduojamos keliaklupsčiaujančiųjų rolėje. Buvo manoma, kad jeigu mergaites rengsime vyriškiau, jos gyvenime bus laisvesnės ir turės daugiau pasirinkimų.
Tiesa, neutralūs drabužiai išliko populiarūs net iki 1985 metų. Perėjimas link pagal lytis suskirstytų drabužių buvo pakankamai ilgas. Viena didžiausių priežasčių, nulėmusių drabužių skirstymą pagal lytis, buvo galimybė sužinoti vaiko lytį prieš jam gimstant. Tėvai, sužinoję vaiko lytį dar prieš jam gimstant, keliaudavo pirkti „mergaitiškų“ arba „berniukiškų“ drabužių. Tuo pasinaudojo drabužių gamintojai ir pardavėjai bei ėmė individualizuoti drabužius, kadangi tokiu būdu žmonės nupirkdavo daugiau drabužių. Rožinė spalva paplito ne tik mergaitiškų drabužių gamintojų tarpe – atsirado rožiniai vežimėliai kūdikiams, taip pat rožiniai žaislai.
Vartotojiškumas paskutiniais dešimtmečiais taip pat turi įtaką vaikų vystymuisi. Vaikai sužino apie savo lytį sulaukę maždaug 3–4 metų, o dar po kelerių metų galiausiai supranta, kad lytis yra visam gyvenimui. Šiuo laikotarpiu jie mato reklamas bei visuomenės požiūrį, kuris priverčia juos manyti, kad drabužiai ar ilgi/trumpi plaukai moteris daro moteriškomis, o vyrus – vyriškais.
Vis dėlto, grįžta požiūris, kad vaikai turėtų patys nuspręsti, kaip jie turėtų atrodyti ir kuo nori būti. Dėl to didėja neutralių drabužių paklausa. Juk ne apsirengimas ir spalvos moteris daro moteriškomis, o vyrus – vyriškais.
Šaltinis: Smithsonianmag.com.
