Pjaustytos duonos koncepciją sugalvojo amerikietis iš Ajovos valstijos Otto Rohwedderis. Jis sukonstravo pirmąją duonos pjaustymo mašiną, skirtą komerciniam naudojimui, tačiau iš pradžių turėjo problemų parduodant ne tik ją, bet ir pačią idėją. Dauguma duonos kepėjų išreiškė susirūpinimą, kad supjaustyta duona gali greičiau pasenti arba pjaustant tiesiog prarasti formą.
Iš pradžių O.Rohwedderis sugalvojo, kad kovoti su greitu duonos pasenimu galima ją susegant smeigtukais, kad riekės liktų susiglaudusios. Kadangi norint valgyti duoną pirmiausiai reikėdavo išimti smeigtukus, O.Rohwedderis greitai pakeitė savo planus – jis ėmė pakuoti duoną į vaškinį popierių iškart ją supjausčius, kad ši išliktų šviežia. Nepaisant šių idėjų, duonos kepėjai buvo įsitikinę, kad pirkėjams nerūpi, ar jų duona yra supjaustyta, ar ne.
Tačiau viena kepimo kompanija iš Misūrio buvo linkusi išmėginti O.Rohwedderio išradimą. Jie savo kepykloje sumontavo pjaustymo mašiną ir 1928 metų liepos 7 dieną ėmė pardavinėti pjaustytą duoną. Vieną dieną prieš pasirodant šiai duonai prekyboje, vietiniame laikraštyje buvo skirtas visas puslapis naujam produktui, kad žinia pasklistų visuomenėje. Šiame straipsnyje netgi buvo rašoma, kaip išlaikyti duoną šviežią, ir jog smegtukai bei specialus įpakavimas būtent tam ir yra skirti. Straipsnyje pjaustyta duona buvo pavadinta geriausiu išradimu nuo įpakuotos duonos pasirodymo.
Per itin trumpą laiką pjaustyta duona sulaukė didžiulio pasisekimo. 1930 metais, praėjus vos dviem metams po pjaustytos duonos debiuto, kompanija „Wonder bread“ gamino jau savo pjaustymo mašinas ir tiekė pjaustytą duoną visoje Amerikoje.
Atrodytų, kad pjaustytos duonos istorija čia ir turėtų baigtis, tačiau taip nėra. 1943 metais maždaug du mėnesius pjaustyta duona dingo iš parduotuvių lentynų. Antrojo pasaulinio karo įkarštyje JAV valdžia uždraudė pardavinėti pjaustytą duoną. Ginklų gamyba tuo metu buvo laikoma svarbesniu dalyku negu duonos pjaustymo mašinos, o svarbių medžiagų, tokių kaip vaškinio popieriaus, tausojimas buvo laikomas strategine užduotimi. Tačiau šis draudimas nepatiko ne tik pjaustytą duoną gaminančioms kompanijoms, bet ir visuomenei. Viena moteris netgi parašė laišką dienraščiui „New York Times“, kuriame pasmerkė šį draudimą.
Po dviejų mėnesių šis draudimas buvo panaikintas. JAV valdžia pripažino, kad draudimo nauda buvo gerokai mažesnė nei tikėtasi, tačiau manoma, jog tam įtakos turėjo duonos gamintojų bei visuomenės spaudimas.
Taigi nors ir sunku patikėti, pjaustyta duona gyvuoja jau beveik 90 metų. Ji tapo tokiu įprastu dalyku mūsų gyvenime, kad to net nepastebime. Tačiau jeigu trumpam stabtelsime ir susimąstysime, suprasime, jog pjaustyta duona yra nuostabus išradimas, nors ir nežymiai, bet palengvinantis mūsų gyvenimus.
Šaltinis: Mentalfloss.com.
