L.Alling daug dirbo, kad sutaupytų kelionei laivu atgal į savo gimtąją Rusiją. Nepaisant pastangų, taupyti jai nesisekė. Neturėdama pinigų, tačiau turėdama didžiulį norą vėl pamatyti savo tėvynę, ji susikrovė svarbiausius savo daiktus ir patraukė namo... pėsčiomis. Jos planas buvo nueiti 8000 kilometrų.
Per kelis metus ji tapo žinoma Jukono regione kaip pakelėmis klajojanti mergina, su kuria sunku bendrauti ir kuri nepaiso nei žiemos šalčių, nei ligų, nei įstatymo raidės.
Merginos praeitis prieš atsikraustant į JAV nėra aiški. Tik žinoma, kad ji į Niujorką atsikėlė gyventi 1925 metais, tačiau nėra aišku, ar ji atkeliavo viena, ar ją lydėjo kas nors iš giminaičių. Ji pati taip pat buvo nekalbi, o jeigu kas nors paklausdavo, kur ji keliauja, ji pasakydavo, kad tikisi pasiekti Sibirą. Ji dažnai lankydavosi Niujorko viešojoje bibliotekoje ir ten studijuodavo geografiją, o iš sukauptų žinių nusipiešė žemėlapį, kuris jai padėtų grįžti namo.
Savo kelionę namo ji pradėjo 1926 metų pabaigoje arba 1927 metų pradžioje, pasukusi link Bafalo. Iš ten ji patraukė į Kanadą, o keliaudama per šią šalį pasiekė Britų Kolumbiją. Vieniša moteris, einanti pakelėse, buvo retas reiškinys, kadangi tai daryti buvo nesaugu, tačiau L.Alling nešėsi metalinį strypą, tad vietiniai vengdavo klausti, kas ji yra ir ką ji čia veikia.
1927 metų viduryje L.Alling jau buvo pasiekusi Hazeltoną (Britų Kolumbija). Ši vietovė buvo atšiauri ir atoki, tik kas 40–50 kilometrų ji sutikdavo telefono tinklus taisantį meistrą. Vienas iš tinklų meistrų, pamatęs suvargusią L.Alling, pranešė pareigūnams. Į tinklų operatoriaus pranešimą atsiliepęs konsteblis J.Y.Wymanas sunerimo, kai išgirdo apie merginos tikslus ir pamanė, kad leisti jai tęsti savo kelionę būtų neetiška. Konsteblis suėmė ją už valkatavimą, o teisėjas merginai skyrė dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau tai labiau buvo ne bausmė, o mėginimas apsaugoti pačią merginą. Ji sėdėjo laisvės atėmimo institucijoje kelis mėnesius, kol atgavo jėgas.
Atlikus bausmę, L.Alling ryžtas tęsti kelionę liko toks pat stiprus, tačiau ji pasiliko Vankuveryje (kur buvo įkalinta) iki 1928 metų pavasario. Kol laukė pavasario, L.Alling dirbo ir mėgino toliau taupyti pinigus. Teismas negalėjo kištis ir trukdyti jai keliauti toliau, tačiau telefono tinklų operatoriai ją prižiūrėjo ir davė jai maisto bei drabužių kelionės metu.
Žinia apie L.Alling pasiekė Dosono miestą dar jai neatvykus. Vietiniai laikraščiai aprašė jos kelionę kaip didžiulį žygdarbį. Laikraščiai pabrėžė jos nenorą keliauti su pakeleivingais automobiliais. 1928 metų žiemą ji pagaliau pasiekė Dosoną. Čia ji apsistojo ir įsidarbino padavėja. Už uždirbtus pinigus ji nusipirko apšiurusį laivelį, kurį laisvalaikiu pati taisydavo. Atšilus orams, mergina sėdo į savo laivelį ir ėmė irkluoti Jukono upe link Aliaskos. Pasiekusi Aliaską, mergina turėjo įtikinti vietinius žmones, kad ją nuplukdytų per Beringo sąsiaurį į Sibirą, nes tai buvo vienintelis kelias į jos gimtinę.
Tiesa, niekas nežino, ar jai pavyko pasiekti savo gimtinę. Aliaskoje jos niekas nepažino, o jeigu ji ir perplaukė Beringo sąsiaurį, ši žinia iš Sibiro nepasiekė JAV. Vėliau liudytojai pasakojo matę apšiurusią merginą, apsuptą vietinių Beringo krantuose, tačiau ar tai buvo L.Alling, niekas negali patvirtinti. Vis dėlto, merginos noras grįžti į tėvynę buvo nenumaldomas, todėl galima tik spėti, kad ji padarė viską, kad šį siekį įgyvendintų.
Šaltinis: Mentalfloss.com.
