Kai Inge Sargent (mergautinė pavardė – Eberhard) buvo vos 6 metų amžiaus, naciai užgrobė jos gimtąją Karnteno provinciją (Austrija). Mergaitė su siaubu stebėjo, kaip naciai išsivežė kaimynus, tardė vaikus ir net tris kartus buvo suėmę jos mamą. Ji net nežinojo, kad toks pat siaubas ją persekios, kai ji taps suaugusia moterimi.
Po Antrojo pasaulinio karo gyvenimas Austrijoje buvo sunkus ir I.Sargent nusprendė studijuoti JAV. 1951 metais ji laimėjo vieną pirmųjų Austrijos Fulbraito stipendijų, kuri jai atvėrė duris į moterų koledžą Kolorade (JAV). Tarptautinių studentų vakarėlyje ji susipažino su Sao Kya Sengu, inžinerijos studentu iš Birmos (dabartinis Mianmaras), kuris mokėsi Kolorado kasybos mokykloje. Pora įsimylėjo ir 1953 metais susituokė jų bendro draugo namuose.
Po vestuvių pora išplaukė į Birmą pradėti naują gyvenimo etapą. Priartėjus prie Rangūno uosto, I.Sargent pamatė šimtus susirinkusių žmonių, kurie laikė gėles, plakatus bei grojo muzikos instrumentais. Savo vyrui ji tuomet pasakė, kad, matyt, kažkoks svarbus asmuo atvyksta. Tik tada jis pasakė jai tiesą. Pasirodo, jis nebuvo eilinis Birmos pilietis. Tiesą sakant, jis buvo Sipau (Hsipaw) – autonominio regiono, esančio Birmos kalnuose – princas.
I.Sargent buvo skaudu, kad vyras nuo jos slėpė tiesą, bet moteris suprato to priežastis. Visų pirma, jis norėjo gyventi normalų studento gyvenimą. Antra, jis norėjo, kad I.Sargent jį mylėtų tokį, koks jis yra, o ne dėl socialinės padėties.
I.Sargent pamilo savo naujus namus taip pat greit, kaip ir savo vyrą. Ji išmoko kalbėti vietines kalbas, taip pat prisitaikė prie papročių ir ėmė rengtis vietinių drabužiais. Netrukus vietiniai gyventojai pamiršo, kad jų princesė yra atvykusi iš kitos šalies.
I.Sargent ir jos vyras uoliai stengėsi pagerinti šalies gyventojų gyvenimą. Sao Kya Sengas net atidavė savo ryžių laukus ūkininkams, kurie juos dirbo. Jis taip pat pristatė naują ūkininkavimo techniką bei išmokė savo tautiečius kasinėti mineralų bei brangakmenių atsargas. O princesė įkūrė gimdymo namus, trikalbę mokyklą bei ėmė miestelėnus mokyti sveikos mitybos.
Po devynių bendro valdymo metų Sao Kya Sengas ir I.Sargent turėjo dvi dukras – Mayari ir Kennarim, taip pat vienos populiariausių pietryčių Azijos porų titulą. Gyvenimas buvo panašus į pasaką, bet ji galiausiai baigėsi.
1962 metais Birmos kariuomenė surengė perversmą, kuriam vadovavo generolas Ne Win. Sao Kya Sengas buvo suimtas ir įkalintas, o jo žmonai ir dukroms skirtas namų areštas. Kitus dvejus metus I.Sargent uoliai mėgino išsiaiškinti, kas nutiko jos vyrui. Pats Sao Kya Sengas savo žmonai dar prieš perversmą buvo pasakęs, kad jeigu jis negrįžtų daugiau nei dvejus metus, tai reikštų, jog jo nebėra gyvųjų tarpe.
Sao Kya Sengas taip pat sakė, kad tokiu atveju I.Sargent turėtų grįžti pas savo tėvus į Austriją. Padedant Austrijos ambasadoriui I.Sargent su savo dukromis pabėgo iš šalies, kartu pasiimdamos tik tris lagaminus.
Pagyvenusi su savo tėvais dvejus metus, I.Sargent nusprendė grįžti į Koloradą, kur kadaise ji ir jos vyras buvo laimingi. Ji tapo vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoja ir labai stengėsi, kad jos dukros prisitaikytų prie naujų namų.
1968 metais I.Sargent susipažino ir ištekėjo už savo antrojo vyro, kuris paskatino ją parašyti biografinę knygą „Twilight Over Burma“ („Sutemos virš Birmos“), kuri buvo išspausdinta 1994 metais. Rašant knygą moterį persekiojo košmarai apie siaubą, kurį ji patyrė bėgdama iš Birmos.
Visus už knygos pardavimus gautus pinigus I.Sargent aukojo pabėgėliams iš Birmos, gyvenantiems kaimyninėse valstybėse. Ji taip pat įkūrė labdaringą organizaciją „Burma Lifeline“, kuri tiekė maistą, vandenį bei medikamentus šalies, valdomos generolo Ne Win, gyventojams. 2000 metais I.Sargent buvo apdovanota Jungtinių Tautų Tarptautinių žmogaus teisių apdovanojimu.
Šaltinis: Myhero.com
