1) Greitas pasaulio populiacijos augimas tuoj sustos.
Demografijos jėgos, kurios lėmė greitą populiacijos augimą XX amžiuje, pasikeitė. Prieš 50 metų vidutinis pasaulio vaisingumo rodiklis – vienai moteriai gimusių kūdikių skaičius – buvo 5. Nuo to laiko šis itin svarbus demografijai skaičius nukrito iki 2,5, ko iki šiol nebuvo nutikę per visą žmonijos istoriją. Be to, šis vaisingumo rodiklis nuolatos mažėja. Taip nutiko dėl išaugusio moterų išsilavinimo, padidėjusio kontraceptinių priemonių ir abortų prieinamumo bei padidėjusio išgyvenusių vaikų skaičiaus.
O demografiniai padariniai yra tiesiog neįtikėtini. Per paskutinį dešimtmetį vaikų, kurių amžius siekia nuo 0 iki 14 metų, skaičius sustojo ties 2 milijardų riba, o Jungtinės Tautos prognozuoja, kad šis skaičius išliks pastovus visą XXI amžių. Tai reiškia, kad pasaulyje šiuo metu yra daugiausiai vaikų per visą žmonijos istoriją, o ateityje šis skaičius po truputį ims mažėti. Žinoma, šie vaikai užaugs ir pasens, todėl prie pasaulio populiacijos prisidės dar 3–4 milijardai suaugusių žmonių, tačiau antroje šio amžiaus pusėje spartus pasaulio populiacijos augimas baigsis.
2) Dingsta „išsivysčiusios“ ir „besivystančios“ šalys.
Prieš 50 metų pasaulis buvo pasidalinęs. Buvo dviejų tipų šalys – „išsivysčiusios“ ir „besivystančios“ – ir jos skyrėsi vienos nuo kitų visais įmanomais aspektais. Vienos turėjo mažas šeimas, kitos – dideles. Vienose žmonės gyveno ilgai, kitose – trumpai. Vienos buvo politiškai stiprios, kitos – politiškai silpnos. O tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo jokio aukso vidurio.
Per tą laiką, o ypač – per pastarąjį dešimtmetį – įvyko tiek daug pokyčių, kad šalių nebegalima grupuoti į minėtus šalių tipus. „Besivystančios“ šalys taip greitai vijosi „išsivysčiusias“ šalis, jog dabar neužima nei vienos iš šių pozicijų. Tarp labiausiai išsivysčiusių šalių, tokių kaip Norvegija ar Singapūras, bei skurdžiausių šalių, tokių kaip Kongas ar Somalis, yra šalys, kurios išsidėsčiusios beveik per visą socioekonominį spektrą. O dauguma pasaulio žmonių gyvena šio spektro viduryje. Brazilija, Meksika, Kinija, Tailandas bei kitos panašios šalys yra pakankamai neblogoje padėtyje ir vejasi labiausiai išsivysčiusias pasaulio valstybes. Šiuo metu sparčiausias pasaulio ekonomikos augimas vyksta už vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos ribų.
3) Žmonės yra žymiai sveikesni.
Prieš 50 metų vidutinė žmonių gyvenimo trukmė siekė 60 metų. Šiandien ji siekia 70 metų. Be to, 60 metų gyvenimo trukmė prieš 50 metų slėpė didžiulį skirtumą tarp gyvenimo trukmės „išsivysčiusiose“ ir „besivystančiose“ valstybėse.
Tačiau šiandien 70 metų gyvenimo trukmė yra beveik visose pasaulio valstybėse. Dauguma pasaulio šalių sveikatos srityje prisivijo lyderes greičiau nei ekonomikos srityje. Pavyzdžiui, Vietnamas sveikatos srityje dabar pasivijo JAV rodiklius 1980 metais, nors vidutinio vietnamiečio pajamos yra tokios pat, kokios JAV buvo 1880 metais! Deja, iš kasmet gimstančių 135 milijonų vaikų net 7 milijonai apskritai neišgyvena. Tačiau 1960 metais nesulaukęs 5 metų amžiaus mirdavo kas penktas vaikas. Šiandien šis rodiklis siekia 1 iš 20.
Vienas paplitęs mitas teigia, kad dėl pagerėjusios sveikatos apsaugos išgelbėtos vaikų gyvybės veda prie dar spartesnio populiacijos augimo. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai. Kodėl? Nes tik sumažėjus vaikų mirtingumui atsiranda šeimos planavimas. Mat mirštant vaikams, moterys nesiliauja gimdžiusios, nepaisant to, kiek jau vaikų susilaukė. Didžiausias populiacijos augimas šiandien yra skurdžiausiose valstybėse, kuriose taip pat yra didžiausias vaikų mirštamumas.
4) Mergaitės gauna geresnį išsilavinimą.
Ko gero, didžiausias pokytis per paskutinius 50 metų yra tai, jog jaunos moterys šiandien gauna žymiai geresnį išsilavinimą. Pasaulyje vyrai nuo 25 iki 34 metų mokyklose būna praleidę vidutiniškai 8 metus, o moterys atsilieka jau visai nedaug – šios amžiaus grupės moterys mokyklose būna praleidusios vidutiniškai 7 metus. Net ir pakankamai varganai gyvenančiose šalyse, tokiose kaip Bangladešas, pradinę ir vidurinę mokyklas lanko panašus mergaičių ir berniukų skaičius. Šiuo metu net 60 milijonų vaikų pasaulyje nelanko mokyklos dėl nepritekliaus, kadangi vaikai turi dirbti. Ir tik 10 procentų mokyklos negalinčių lankyti mergaičių to nedaro dėl kultūrinių įsitikinimų.
Geresnis mergaičių išsilavinimas yra tik kelio pradžia į lyčių lygybę. Deja, moterų išsilavinimo stoką pasaulyje keičia prievarta prieš moteris ir jų teisių apribojimai.
5) Jau regima ekstremalaus skurdo pabaiga.
Kas yra „ekstremalus skurdas“? Ekonomistai šį terminą apibrėžia kaip vienam žmogui tenkančias mažesnes nei 1,25 dolerio pajamas per dieną. Realybėje tai reiškia, jog šeima nežino, ar kitą dieną turės ką valgyti. Vaikai negali eiti į mokyklą, o vietoje to turi dirbti. Vaikai miršta nuo ligų, kurių galima nesunkiai išvengti. O moterys visiškai nekontroliuoja savo vaisingumo ir šeimoje augina 6 ar daugiau vaikų.
Tačiau, anot Pasaulio banko, ekstremalus skurdo rodiklis krito nuo 2 milijardų žmonių 1980 metais iki 1 milijardo ekstremaliame skurde gyvenančių žmonių šiandien. Ir nors dar pakankamai daug žmonių gyvena skurde, net 6 milijardai iš 7 nebegyvena ekstremaliame skurde. Šios šeimos turi mažiau vaikų, iš kurių dauguma išgyvena, normaliai maitinasi ir lanko mokyklą. Tiesą sakant, pirmą kartą istorijoje atsiranda įrodymų, jog per artimiausius kelis dešimtmečius iš ekstremalaus skurdo pavyks ištraukti paskutinį milijardą jame gyvenančių žmonių. Tą jie galės pasiekti tik savo sunkiu darbu, tačiau tai nutiks tik tuomet, jeigu jie sulauks savo vyriausybių bei viso pasaulio pagalbos.
Šaltinis: BBC
