Tai rodo, jog tarp žmonių ir šunų yra ryšys, kuris iki šiol buvo užfiksuotas tik tarp pačių žmonių. Tai taip pat gali padėti suprasti, kodėl šunys taip padeda žmonėms, sergantiems autizmu ar potrauminio streso sutrikimu.
Jau iki šiol buvo žinoma, kad šunys puikiai sutaria su žmonėmis ir yra geriausi jų draugai. Šunys sugeba suprasti žmones taip, kaip to negali jokia kita gyvūnų rūšis. Pavyzdžiui, parodykite pirštu į kokį nors objektą ir šuo pažiūrės į tą objektą. Tai reiškia, jog šunys intuityviai supranta mūsų intenciją, o tai pranoksta net mūsų artimiausius giminaičius gyvūnijos pasaulyje – šimpanzes. Be to, bendraujant žmonės ir šunys žiūri vieni kitiems į akis – supratimo ir prisirišimo ženklas, kai tuo tarpu artimiausi šunų giminaičiai vilkai tai supranta kai priešiškumą.
Būtent žiūrėjimas vienas kitam į akis patraukė gyvūnų elgesio specialisto Takefumi Kikusui iš Azabu universiteto (Japonija) dėmesį. Kikusui laboratorija tiria oksitociną – hormoną, kuris turi svarbų vaidmenį formuojantis motiniškam ryšiui, pasitikėjimui ir gailestingumui. Kai mama žiūri į savo vaiko akis, pastarojo oksitocino lygis išauga, dėl ko mamai į akis ima žiūrėti ir jos vaikas, o tai lemia dar didesnį motinos oksitocino išskyrimą. Šis užburtas ratas sukuria stiprų emocinį ryšį tarp mamos ir jos vaiko ansktyvame pastarojo amžiuje, kai jis dar negali savęs išreikšti kitais būdais.
Kikusui, kuris pats augina šunis, ėmė galvoti, ar to paties principo negalima pritaikyti šunims. Juk šie gyvūnai yra tokie artimi žmonėms.
Kikusui kartu su kolegomis įkalbėjo 30 savo draugų į laboratoriją ateiti kartu su savo šunimis. Jie taip pat rado ir susisiekė su keliais žmonėmis, kurie augina vilkus. Šeimininkams atsivedus savo augintinius į laboratoriją, mokslininkai paėmė jų šlapimo mėginius ir paprašė šeimininkų pabendrauti su savo šunimis 30 minučių. Per šį laiką dauguma šeimininkų tiesiog glostė savo šunis ir su jais kalbėjosi. Šunys ir jų šeimininkai taip pat žiūrėjo vieni kitiems į akis – kai kurie po kelias minutes, kiti – vos kelias sekundes per šį 30 minučių laiko tarpą (vilkai į savo šeimininkų akis žiūrėjo trumpiausiai). Pasibaigus šiam laikui vėl buvo paimti šlapimo mėginiai.
Akių kontaktas turėjo ženklios įtakos tiek šunims, tiek jų šeimininkams. Tie, kurie praleido daugiausiai laiko žiūrėdami vienas kitam į akis, pajuto ženklų oksitocino kiekio padidėjimą. Šunų oksitocino lygis išaugo 130 procentų, o žmonių – net iki 300 procentų. Tuo tarpu šeimininkai, kurie beveik nežiūrėjo savo šunims (tame tarpe ir vilkams) į akis, beveik nepatyrė oksitocino padidėjimo.
Antro eksperimento metu procedūra buvo iš esmės pakartota, tačiau šįkart šunims buvo duota purškiamo oksitocino. Gavę purškiamo oksitocino, šunys į savo šeimininkų akis žiūrėjo 150 procentų ilgiau, o pastarųjų oksitocino lygis išaugo 300 procentų. Tačiau tai buvo pastebėta tik šunų patelių tarpe, o patinų tarpe oksitocino lygis nepadidėjo.
Taig,i šio tyrimo rezultatai rodo, kad šuns ir žmogaus bendravime pastebimas toks pats užburtas oksitocino ratas, kaip ir motinų bei kūdikių bendravime. Tai paaiškina, kodėl žmonės jaučiasi tokie artimi su savo šunimis. Mokslininkai mano, kad tai turėjo lemiamos įtakos prisijaukinant šunis.
Parengta pagal „Science Magazine“.
