1913 metų sausio 1 dieną JAV nacionaliniam paštui paskelbus apie tai, jog nuo šiol žmonės galės paštu siųsti didelius siuntinius, daugumai amerikiečių atsirado galimybė nusipirkti prekes bei gauti paslaugas, kurias iki tol buvo gauti gan sudėtinga. Tačiau šis sprendimas taip pat turėjo nenumatytų pasekmių – kai kurie tėvai ėmė siųsti savo vaikus paštu!
Iš pradžių tai pasirodė taip miela, kad apie tai ėmė rašyti laikraščiai. Praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai JAV paštas ėmė teikti šią paslaugą, pora iš Ohajo, Jesse ir Mathilda Beagle‘ai, paštu išsiuntė savo 8 mėnesių amžiaus sūnų Jamesą pas močiutę, kuri gyveno vos už kelių kilometrų nuo jų namų.
Kūdikis tik per plauką neviršijo 5 kilogramų limito siuntiniams paštu siųsti, o jo išsiuntimas tėvams kainavo vos 15 centų (tiesa, jie turėjo savo vaiką apdrausti 50-čia dolerių). Ši keista istorija netruko apskrieti laikraščius ir per ateinančius kelis metus retsykiais būdavo publikuojamos panašios istorijos, kuomet tėvai savo vaikus siunčia paštu.
Viena žymesnių aprašytų istorijų nutiko 1914 metų vasario 19 dieną, kuomet 4 metų amžiaus mergaitė Charlotte May Pierstorff buvo išsiųsta paštu, kuris buvo vežamas traukiniu. Ji buvo išsiųsta iš savo namų Grangevilyje, Aidaho valstijoje, pas savo senelius, gyvenančius už 110 kilometrų. Ši istorija tapo legendine ir netgi pateko į knygą „Mailing May“.
Kodėl taip buvo elgiamasi? Atsakymas paprastas – siuntimas paštu kainavo žymiai pigiau nei traukinio bilietas.
Laimei, mažoji May nebuvo įkišta į bulvių maišą ar dėžę, kaip kiti paketai. Kartu su ja keliavo jos mamos pusbrolis, kuris buvo geležinkelio darbuotojas. Greičiausiai, dėl jo pastangų pavyko įtikinti aukštesnes pareigas užimančius darbuotojus leisti mažą mergaitę siųsti paštu.
1920 metais kai kurie laikraščiai ėmė skelbti, kad JAV paštas nebeleis paštu gabenti vaikų. Ir nors praktika vaikus gabenti paštu atrodo neatsakinga ir nerūpestinga, tai iš tikrųjų buvo buvo puikus pavyzdys, kaip kaimo bendruomenės stipriai pasitikėjo pašto darbuotojais. Mat pašto darbuotojai buvo valstybės tarnautojai, kuriais buvo išties pasitikima. Net ir šiais laikais pašto darbuotojai neretai gelbėja gyvybes bei yra vieninteliai žmonės, kurie lanko atokiau gyvenančius gyventojus.
Laimei, šiais laikais vaikai turi žymiai didesnę įvairovę rinkdamiesi keliavimo būdą ir nebereikia ant jų kaktų lipinti pašto ženklo.
Šaltinis: Smithsonianmag.com
