Faktai apie giljotiną, kurie gali šokiruoti

Pateikiame 8 įdomius faktus apie giljotiną, kurie gali nustebinti ar netgi šokiruoti.

Pavadinimas „giljotina“ atsirado paskutiniame XVIII amžiaus dešimtmetyje per Prancūzijos revoliuciją, tačiau panašūs aparatai, kuriais buvo vykdomos mirties bausmės, egzistavo jau ne vieną amžių prieš tai. Galvas kertantis mechanizmas, vadintas „planke“, buvo naudojamas Vokietijoje viduramžiais, o anglai naudojo slankiojantį kirvį, žinomą Halifax Gibbet pavadinimu, naudotas dar antikos laikais. Prancūziška giljotina greičiausiai buvo įkvėpta dviejų ankstesnių mechanizmų: renesanso eros „manaja“ iš Italijos bei „Škotijos senmergės“, kuri tarp XVI ir XVIII amžių pasiglemžė apie 120 žmonių gyvybę.

Giljotinos idėja kilo 1789 metų pabaigoje, kai daktaras Josephas-Ignace Guillotinas pasiūlė Prancūzijos vyriausybei ją kaip žmogiškesnį mirties bausmės įvykdymo metodą. Nors pats J.Guillotinas buvo prieš mirties bausmę, jis manė, kad itin greitas žmogaus nukirsdinimas yra žmogiškesnis metodas, nei budelio mostas kardu ar kirviu, kuris ne visuomet būdavo sėkmingas. Vyras padėjo kurti pirmąjį giljotinos prototipą, kurį suprojektavo prancūzas Antoine Louis, o pagamino vokietis Tobias Schmidtas. Mechanizmas pirmąją gyvybę nusinešė 1792 metų balandį, jam netrukus buvo suteiktas „giljotinas“ pavadinimas, dėl to itin pasipiktinęs liko pats J.Guillotinas.

XVIII amžiaus pabaigoje tūkstančiai Prancūzijos revoliucijos priešų pasitiko savo likimą po giljotinos ašmenimis. Kai kurie visuomenės veikėjai iš pradžių teigė, kad nukirsdinimas giljotina yra pernelyg greitas ir tikslus, tačiau ilgainiui procesas tapo visuotine pramoga. Žmonės ėmė rinktis būriais ir stebėti nukirsdinimus giljotina, o apie patį mechanizmą buvo kuriamos dainos, poemos bei anekdotai. Žiūrovai galėjo nusipirkti suvenyrus, paskaityti renginio programą, kurioje būdavo nurodytas būsimų aukų sąrašas, ar tiesiog užkąsti netoliese esančiame restorane, pavadinimu „Cabaret de la Guillotine“. Kai kurie žmonės nukirsdinimus stebėdavo kasdien, pavyzdžiui, moterų grupė „Tricoteuses“, kurios sėdėdavo šalia giljotinos ir megzdavo. Netgi pačios aukos stengdavosi pasimėgauti renginiu – tardavo sarkastiškus bei juokingus paskutiniuosius savo žodžius ar nužingsniuodavo iki giljotinos šokios žingsniu.

Giljotinos egzekucijas stebėdavo ir vaikai, o kai kurie netgi žaisdavo su savo miniatiūrinėmis žaislinėmis giljotinomis namuose. XVIII amžiaus pabaigoje maždaug 60 centimetrų dydžio giljotinos replika buvo populiarus vaikų žaislas. Vaikai naudodavo kuo puikiausiai funkcionuojančias mini giljotinas lėlėms ar mažiems graužikams nukirsdinti, tačiau galiausiai kai kurie miestai uždraudė šiuos žaislus, baimindamiesi, kad jie skatina žiaurumą. Žaislinės giljotinos netgi būdavo naudojamos ant pietų stalo duonai pjaustyti.

Populiarėjant giljotinoms, populiarėjo ir jas valdantys asmenys. Budeliai būdavo vertinami pagal tai, kaip greitai ir preciziškai sugebėdavo nukirsdinti auką. Tuo metu pats budelio darbas tapdavo šeimos tradicija. Ne viena Sansonų šeimos karta buvo valstybės budeliais 1792–1847 metais ir buvo atsakingi už Liudviko XVI, Marijos Antuanetės bei tūkstančių kitų žmonių nukirsdinimą. XIX ir XX amžiais žymiais budeliais tapo Louis bei Anatole Deibleriai – tėvas ir sūnus, kurie dirbo 1879–1939 metais. Sansonų ir Deiblerių pavardėmis buvo netgi pavadintos gatvės, o jų apsirengimo stilius tapo madingu visuomenėje.

Nuo pat giljotinos naudojimo pradžios visuomenėje ėmė sklisti spėliojimai, ar nukirsdinta aukos galva išlieka sąmoninga. Debatai šia tema pasiekė naujas aukštumas 1793 metais, kuomet budelio padėjėjas pliaukštelėjo per vienos iš nukirsdintų aukų veidą, o žiūrovai pastebėjo, kaip aukos žandai paraudo iš pykčio. Vėliau gydytojai po egzekucijų prašydavo aukų sumirksėti ar atmerkti vieną akį, kad įrodytų, jog galva vis dar sąmoninga. Tuo metu kiti šaukdavo aukos vardą ar svilindavo galvą žvakių liepsna, norėdami pamatyti, ar auka sureaguos. 1880 metais gydytojas Dassy de Lignieres netgi mėgino pumpuoti į aukos galvą kraujo, norėdamas pažiūrėti, ar auka atsigaus ir prabils. Šiurpūs eksperimentai liovėsi XX amžiuje, tačiau vėliau su žiurkėmis atlikti tyrimai parodė, kad žmogaus galva po egzekucijos išlieka sąmoninga dar apie 4 sekundes.

Giljotina dažniausiai asocijuojasi su Prancūzijos revoliucija, tačiau ji pasiglemžė ne mažiau gyvybių Trečiojo Reicho metu Vokietijoje. Adolfas Hitleris giljotiną pavertė vieninteliu valstybiniu mirties bausmės vykdymo metodu XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir įsakė pagaminti 20 giljotinų didžiausiems Vokietijos miestams. Anot nacių statistikos, giljotina buvo panaudota nukirsdinant apie 16 500 žmonių 1933–1945 metais, o dauguma iš jų buvo pasipriešinimo dalyviai ar politinei disidentai.

Giljotina išliko valstybiniu Prancūzijos mirties bausmės vykdymo metodu net ir XX amžiuje. Nuteistasis žudikas Hamida Djandoubis tapo paskutiniąja giljotinos auka ir buvo nukirsdintas 1977 metais. Oficialiai giljotinos buvo atsisakyta 1981 metų rugsėjo mėnesį, kuomet Prancūzija po 189 metų galutinai atsisakė giljotinos kaip mirties bausmės vykdymo priemonės.