Ir profesorius L. Telksnys – beje, dar ir šiomis dienomis dirbantis mokslinį darbą – stebėtinai tiksliai nuspėja... tai, ką mes šiandien vadiname išmaniuoju telefonu.
„Mokslas ir technika, o tame tarpe atpažinimo procesų teorija ir technika bus tiek išsivystę, kad kiekvienas žmogus, panašiai kaip kad dabar turi laikrodį, turės „informerį“ – garsų, šviesos vaizdų (o gal ir skonio, kvapų, nervinių signalų) siųstuvą, imtuvą bei dabartiniu mūsų supratimu galingą skaičiavimo mašiną, – septintojo dešimtmečio pabaigoje rašo profesorius, – „Informeris“ bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėdamas sužinoti, kas vyksta pasaulyje, parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį, automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais.“
Profesorius L. Telksnys 1968-aisiais prognozavo, kad „informerio pagalba bus galima gauti ne tik mokslinę, techninę ar ekonominę informaciją. Automatinė biblioteka per kelias minutes parsiųs norimos grožinės knygos kopiją, o paprašius, ir paskaitys ją garsiai. „Galima bus paprašyti, kad parodytų per individualų ar namų informerį norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą, kurioje dalyvautų mėgstami atlikėjai, dabar gyvenantieji, ar anksčiau gyvenę.“
Profesorius tikino, kad automatinė sporto biblioteka galės parodyti nors ir seniai įvykusias sporto varžybas. Taip pat, „automatiniai informacijos centrai galės pateikti duomenis apie pasaulyje esančias tos ar kitos rūšies prekes, pasakyti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresą, konsultuoti apie turistinius maršrutus, priiminėti įvairiausius individualius užsakymus ir skirstyti juos gamintojams“.
Ko neatspėjo – kūrė pats
Prof. L. Telksnys ateities vizijoje matė ir kiekvieno žmogaus sveikatos būklę nuolatos automatiškai kontroliuojantį automatinį diagnostikos centrą. „Jis momentaliai perspės žmogų, jei jo sveikatai grės bent menkiausias pavojus, patars šilčiau apsivilkti, laikytis tam tikro režimo, išgerti vaistų, rimtesniais atvejais – kreiptis pas tos ar kitos specialybės gydytoją, nelaimingo atsitikimo atveju – automatiškai iškvies greitąją pagalbą“.
Akivaizdu, kad pirmasis profesoriaus išprognozuotas „įrenginys“ – tai šių laikų išmanusis telefonas (pradėjęs populiarėti 2007-aisiais, kai šių įrenginių populiarumo bangą sukėlė „Apple“, pristatydami „iPhone“). Be visa to, prof. L. Telksnys atspėjo internetą, „YouTube“, IPTV ir net elektroninių knygų paslaugą-parduotuvę „Amazon“, kuri leidžia už papildomą mokestį įsigyti ir tos pačios knygos audio versiją.
Taip, profesorius neatspėjo kvapų simuliavimo – nors pasaulyje tokių technologinių bandymų iš tiesų būta, bet jie kol kas komerciškai nepasiteisino. Bet taip ir nesulaukęs „automatinio diagnostikos centro“, šį dešimtmetį jo kūrimo buvo ėmęsis ir pats L. Telksnys. „Ritmoskopu“ pavadinta idėja buvo numatyta kaip dėvimasis įrenginys, registruojantis įvairius dėvinčiojo kūno duomenis, ir pagal tai automatiškai darantis būklės analizę, ar net blogiausiu atveju įspėjantis įgaliotuosius asmenis ar iškart besikreipiantis į greitąją medicininę pagalbą. Deja, šis projektas, nors ir neblogai išvystytas, kol kas neišvydo dienos šviesos.
Kitas profesoriaus Laimučio Telksnio projektas – skaitmeninio lietuvių kalbos atpažinimo bei sintezavimo sistema „LIEPA“. Šis projektas buvo sėkmingai užbaigtas ir šiuo metu veikia, yra nemokamai prieinamas visiems suinteresuotiems asmenims
Norint atspėti, reikia domėtis
Paklaustas, kaip jis taip tiksliai nuspėjo ateities technologijas, pasirodysiančias po pusės amžiaus, profesorius yra pasakęs – „Man visada buvo įdomu naujienos. Kiek tų laikų galimybės leido sužinoti naujienas, tiek jas siurbiau. O kai seki, kas darosi – matai, į kurią pusę einama.“ Profesorius, dirbęs konstruktoriumi Specialiajame Skaičiavimo mašinų konstravimo biure, buvo gavęs užduotį supaprastinti duomenų įvedimą – tuomet jis vyko naudojantis perfokortomis.
„Galiu nulenkti žilą galvą prieš tų laikų inžinierius, kurie skelbė, jog Lietuva neturi naudingų iškasenų – tik protingus žmones. Todėl reikia gaminti tokius dalykus, kurie reikalauja daug žinių, bet mažai žaliavų. Taip pat Lietuvoje atsirado ir mikroelektronikos pramonė. Matėsi, į kurią pusę važiuojama: iš pradžių buvo lempos, atsirado ferotranzistoriniai elementai, vėliau – tranzistoriniai elementai, dar vėliau – mikroschemos. Tad atsakant į klausimą – darydamas tokius darbus, tiesiog negali nežinoti, kas vyksta, reikia sekti visų naujienų pulsą. Matant visus pokyčius ir galvojant, ir susiklostė tokia mintis – kodėl gi negali atsirasti toks „informeris“?“ – šypsosi profesorius.
