Tačiau paauglys nepasidavė ir mokėsi savarankiškai iš knygų, esančių vietinėje bibliotekoje. Jis svajojo, kad kaimelis turėtų geriamo vandens ir elektros tiekimą, mat 2002 metais sausra regione nusinešė kelių tūkstančių žmonių gyvybę.
Vieną dieną bibliotekoje atsivertęs knygą jis pamatė vėjo malūno, galinčio gaminti elektrą ir pumpuoti vandenį, paveikslėlį. Williamas pamanė, kad ir jis galėtų pastatyti tokį malūną. Sėdėdamas prie uždegtos parafino lempos, jis vakarais ėmė braižyti vėjo malūno prototipą. Tiesa, bendruomenė visiškai nesuprato paauglio ir laikė jį išprotėjusiu – niekas kaime iki tol nebuvo net matęs vėjo malūno.
Iš seno dviračio dalių, traktoriaus ventiliatoriaus menčių bei plastikinių vamzdžių Williamas pagamino turbiną. Vaikinas sako, kad dirbdamas prie vėjo malūno nekartą buvo nukrėstas elektros.
Tačiau jam pavyko užbaigti savo projektą ir pastatyti 5 metrų aukščio vėjo malūną. Kuomet kaimo smalsuoliai pamatė, kaip įsižiebė prie turbinos prijungta automobilinė lempa, visi ėmė šaukti iš susižavėjimo. Vėjo malūnas sugebėjo aprūpinti Williamo šeimos namą elektra, o netrukus prie jų namų ėmė būriuotis minios žmonių, norinčių įkrauti savo mobiliuosius telefonus.
Tačiau vaikinas neužmigo ant laurų ir netrukus malūne sumontavo gerų žmonių padovanotą saulės energijos varomą mechaninį siurblį, vandens talpyklas ir sukūrė pirmąjį geriamojo vandens šaltinį regione.
Netrukus jis patobulino vėjo malūną ir šis jau galėjo gaminti 48 voltų srovės elektros energiją. Tuomet jis pagamino dar vieną vėjo malūną, kuris pumpavo vandenį ir drėkino jo tėvų žemes.
Vaikinas buvo pakviestas studijuoti į Afrikos lyderystės akademiją, esančią Johanesburge (Pietų Afrika), jis keliavo po įvairias šalis ir pasakojo savo istoriją. Baigęs studijas Williamas nori grįžti į savo gimtinę ir pritaikyti įgytas žinias bei padėti gimtajam kraštui.
