Aptikti runų akmenį su ankstyvosiomis runų rašto formomis pasitaiko retai. Dabar manoma, kad smiltainio gabalai iš Svingerudo kapinyno Hūlėje (Norvegija) yra seniausi pasaulyje runų akmenys. Oslo universiteto archeologas Steinaras Solheimas ir jo tyrėjų komanda nustatė, kad maždaug 2000 metų senumo fragmentai buvo atskelti nuo vieno akmens ir galbūt išgraviruoti kelių skirtingų asmenų. Kol kas neaišku, ką iš tikrųjų pasakoja šios runos – ir ar visi ženklai yra raidės.
„Hūlės runų akmuo išsiskiria daugybe runų sekų ir kitų vaizdinių elementų, – teigiama neseniai žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime. – Kai kurie dviprasmiški ženklai iliustruoja sudėtingą ankstyvojo rašto ir „nerašto“ atsiskyrimą.“
Nors runų rašto kilmę gaubia paslaptis, ankstyviausia jo forma vadinama senesniuoju futharku, kuris atitinka runas, išraižytas ant Hūlės akmens pavyzdžių. Kremuotų žmonių palaikų, medžio anglies ir artefaktų iš kapų, kuriuose buvo rasti šie uolų fragmentai, datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad įrašai turėjo būti padaryti maždaug tarp 50 m. pr. m. e. ir 275 mūsų eros metų. Tolesnė įrašų analizė apėmė runų ypatybių nustatymą ir jų palyginimą su kitais maždaug to paties laikotarpio runų rašmenimis.
S. Solheimas nustatė, kad kai kurios runų sekos, kurios gali būti tarsi epigrafai, yra ankstyvosios senovės skandinavų kalbos žodžiai. Kitos lieka neaiškios. Įrašas ant vieno iš fragmentų – Hūlės-2 – yra ypač įdomus, nes jame parašyta „idiberug“, kas gali būti nuoroda į mirusiąją arba išvis visai ką kita.
Mįslingas užrašas
„Viena iš galimų interpretacijų yra sudėtinis moters vardas Idibergu, – tyrime teigia mokslininkai. – Antrasis elementas „bergu“ gali atitikti [...] moteriškos giminės daiktavardį, reiškiantį „pagalbą“, „apsaugą“, „palengvėjimą“ „arba „prieglobstį“.
„Idi“ atsekama iki žodžio, reiškiančio kažką pasikartojančio ar amžino. Tad radinys galėjo būti sąsaja su pomirtiniu gyvenimu – arba net ženklas, kad įrašo runomis autorė buvo moteris. Be to, galima diskutuoti, ar ant akmens netaisyklingai iškaltas Idibergu vardas tapo „idiberug“ dėl kitos priežasties. Pabaigoje esanti runa, kuri verčiama „g“, taip pat galėjo būti tiesiog ornamentas arba ankstyva kitos neatpažįstamos runos forma. Šio ir kitų fragmentuose esančių žodžių reikšmės bei kontekstas vis dar neaiškūs.
Hūlės fragmentai slepia ir dar vieną mįslę. Iš pradžių jie buvo rasti skirtinguose kapuose ir sudėti į vieną visumą, atkuriant akmeninę plokštę, kuri dėl nežinomos priežasties buvo tyčia suskaldyta į gabalus. Kokią paskirtį galėjo turėti šie runų akmenys ir kodėl jie buvo suskaldyti?
Runų akmenys dažnai buvo naudojami kaip antkapiniai paminklai su užrašais, kuriais buvo įamžinamas mirusiųjų atminimas. Mokslininkai mano, kad gali būti, jog Hūlės akmenys buvo pradėti kaip vienas antkapis, kuris vėliau buvo suskaldytas į dalis ir panaudotas vėlesniems palaidojimams, galbūt tos pačios šeimos narių. Tai yra realus paaiškinimas, kodėl atrodo, kad ant jo rašė daugiau nei vienas žmogus. Tačiau konkreti akmenų suskaldymo ir jų panaudojimo priežastis vis dar nėra žinoma.
„Užfiksuoti [įrašai runomis] gali demonstruoti kai kuriuos ankstyvuosius runų variantus, naudotus ant akmens“, – sako tyrėjas. – Būsimuose tyrimuose [tai] pareikalaus naujų kitų ankstyvųjų runų akmenų ir jų santykinės chronologijos vertinimų“.
