Tačiau mokslininkai nustatė, kad ši garsioji viršukalnė iš tiesų nėra tokia jau įspūdinga – palyginti su dviem „slaptais“ kalnais, kurie yra daugiau nei 100 kartų aukštesni už Everesto viršūnę, siekiančią 8800 metrų.
Šios žemyno dydžio uolienų „salos“, siekiančios maždaug 1000 km aukštį, pranoksta visas kitas mūsų planetoje esančias viršukalnes, tačiau alpinistai gali atsipalaiduoti – Utrechto universiteto (Nyderlandai) mokslininkai atskleidė, kad šios gigantiškos viršūnės yra ne mūsų planetos paviršiuje. Iš tiesų jos yra palaidotos maždaug 2000 km gylyje po mūsų kojomis.
Tyrėjai apskaičiavo, kad šiems kalnams yra mažiausiai pusė milijardo metų, tačiau jie galėjo atsirasti dar prieš keturis milijardus metų, kai susiformavo Žemė.
„Niekas nežino, kas jie yra ir ar tai tik laikinas reiškinys, ar jie čia tūnojo milijonus, o gal net milijardus metų“, – sako pagrindinė tyrimo autorė dr Arwen Deuss. Šios dvi monstriškos struktūros yra ant ribos tarp Žemės branduolio ir mantijos – pusiau kietos srities po pluta – po Afrika ir Ramiuoju vandenynu.
O aplink jas yra „kapinės“, kuriose yra nuskendusios tektoninės plokštės, kurios buvo nustumtos nuo paviršiaus vykstant vadinamajai subdukcijai. Naujajame tyrime mokslininkai nustatė, kad šios „salos“ yra daug karštesnės už aplinkines Žemės plutos plokštes ir daug milijonų metų senesnės.
Mokslininkai jau kelis dešimtmečius žino, kad giliai Žemės mantijoje slypi didžiulės struktūros. Tai įmanoma dėl to, kaip žemės drebėjimų sukeltos seisminės bangos sklinda planetos viduje. Kai įvyksta galingas žemės drebėjimas, Žemė suskamba tarsi varpas – o bangos sklinda iš vienos planetos pusės į kitą. Tačiau kai šios bangos praeina pro ką nors tankaus ar karšto, jos sulėtėja, susilpnėja arba visai atsispindi. Taigi, atidžiai klausydamiesi „tono“, kuris pasiekia kitą planetos pusę, mokslininkai gali susidaryti vaizdą apie tai, kas slypi gilumoje.
Metams bėgant tyrimai atskleidė, kad mantijoje yra du didžiuliai regionai, kuriuose smūginės bangos smarkiai sulėtėja ir kurie vadinami didelėmis mažo seisminio greičio provincijomis (angl. Large Low Seismic Velocity Provinces, LLSVP).
„Bangos lėtėja, nes LLSVP yra karštos, panašiai kaip karštu oru negalite bėgti taip greitai, kaip šaltu oru“, – aiškina dr. A. Deuss. Kai bangos sklinda per daug karštesnį regioną, jos turi išeikvoti daug daugiau energijos, kad prasiskverbtų pro jį.
„Panašiai kaip tada, kai lauke karšta ir jūs einate bėgioti, ne tik sulėtėjate, bet ir labiau pavargstate nei tada, kai lauke šalta“, – pasakoja tyrimo bendraautorė dr. Sujania Talavera-Soza. Tai reiškia, kad galima tikėtis, jog per karštą LLSVP einančios bangos tonas bus ir „nederantis“, ir tylesnis nei kitose vietose – šį efektą mokslininkai vadina slopinimu.
Tačiau tyrėjai, išnagrinėję duomenis, nustebo radę visai kitokį vaizdą. Priešingai nei tikėjosi, mokslininkai LLSVP rado mažai slopinimo, todėl tonai ten skambėjo labai garsiai, pasakoja dr. S. Talavera-Soza. „Tačiau šaltųjų plokščių kapinėse radome daug slopinimo, todėl tonai skambėjo labai švelniai“, – sako ji.
Žemės plutos uolienos gabalai sukelia didelį slopinimą, nes, grimzdami į šerdį, jie persiformuoja į glaudžią struktūrą. Tai leidžia manyti, kad kalnai sudaryti iš daug didesnių grūdelių nei aplinkinės plokštės – nes kitaip jie nesugertų tiek daug energijos iš sklindančių seisminių bangų.
Šie mineralų grūdeliai neužauga per naktį – o tai gali reikšti tik viena: LLSVP yra daug ir daug senesni už aplinkinių plokščių kapinynus, teigia dr. S. Talavera-Soza.
Tyrėjai apskaičiavo, kad šiems požeminiams kalnams mažiausiai pusė milijardo metų. Tačiau jie gali būti kur kas senesni – gali būti, kad atsirado dar prieš galutinai susiformuojant pačiai Žemei. Ir tai prieštarauja tradicinei idėjai, kad mantija nuolat juda.
Nors mantija iš tikrųjų nėra skysta, per itin ilgą laiką ji juda kaip skystis. Anksčiau buvo manoma, kad dėl to mantija tekančių srovių yra „gerai sumaišyta“. Tačiau tai, kad šioms struktūroms yra milijardai metų, rodo, jog jos nebuvo pajudintos ar suardytos dėl mantijos konvekcijos – o tai reiškia, kad mantija vis dėlto nėra gerai susimaišiusi.
Neseniai mokslininkai iškėlė prielaidą, kad LLSVP gali būti senovinės planetos, kuri prieš milijardus metų atsitrenkė į Žemę, liekanos.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad Mėnulis susiformavo, kai Marso dydžio planeta, vadinama Tėja, susidūrė su Žeme, nublokšdama į orbitą išsilydžiusius abiejų planetų gabalus. Kadangi Mėnulis yra daug mažesnis už numanomą Tėjos masę, kyla akivaizdus klausimas, kur dingo likusi planetos dalis.
Kalifornijos technologijos instituto mokslininkai iškėlė prielaidą, kad LLSVP gali būti Tėjos susidūrimo liekanos. Atlikę keletą modeliavimų, mokslininkai nustatė, kad nemažas kiekis Tėjos medžiagos – apie 2 proc. žemės masės – būtų patekęs į senovinės Žemės planetos apatinę mantiją.
Tai paaiškintų, kodėl šie regionai atrodo daug tankesni, karštesni ir senesni už aplinkines „plokščių kapines“, rašo „The Guardian“.
Apie Tėją
Maždaug prieš 4,45 mlrd. metų, praėjus 150 mln. metų po Saulės sistemos susiformavimo, į Žemę atsitrenkė Marso dydžio objektas, vadinamas Tėja (pagal mitinės graikų titanės, kuris buvo Mėnulio deivės Selenės motina, vardą). Dėl susidūrimo atsirado Mėnulis, tačiau kilo diskusijų, kas tiksliai įvyko šio įvykio metu – ir išliko paslaptis, kodėl Mėnulio ir Žemės sudėtis tokia panaši.
Tėjos susidūrimas su Žeme buvo toks stiprus, kad susidaręs nuolaužų debesis prieš nusėsdamas ir suformuodamas Mėnulį, smarkiai susimaišė. Šis debesis turėjo būti sudarytas iš tam tikros Žemės medžiagos, paaiškinančios Žemės ir Mėnulio panašumą – ir kitos medžiagos.
Tačiau viena paslaptis, kurią atskleidė „Apollo“ astronautų iš Mėnulio atgabentos uolienos, išliko – kodėl Mėnulio ir Žemės sudėtis tokia panaši?
Per daugelį metų atsirado keletas skirtingų teorijų, aiškinančių panašius Žemės ir Mėnulio sudėtį. Galbūt smūgis sukūrė didžiulį nuolaužų debesį, kuris itin gerai susimaišė su Žeme, o vėliau kondensavosi ir suformavo Mėnulį.
Arba Tėja galėjo atsitiktinai būti izotopiškai panaši į jauną Žemę.
Trečia galimybė – Mėnulis susiformavo ne iš Tėjos, o iš Žemės medžiagų – tačiau tokiu atveju tai turėjo būti buvęs labai neįprastas smūgio tipas.
