Galimi senovinės Žemės plutos lopinėliai, kartais vadinami „nuskendusiais pasauliais“, galimai ką tik aptikti giliai mantijoje, pasitelkus nauj1 mūsų planetos vidaus kartografavimo būd1. Tačiau šios paslaptingos sritys atsiranda tose vietose, kuriose neturėtų atsirasti – o tai ir glumina mokslininkus.
Jau kelis dešimtmečius mokslininkai kuria geresnį Žemės vidaus vaizdą naudodami seismografus – prietaisus, matuojančius, kaip žemės drebėjimų sukeltos seisminės bangos sklinda mūsų planetos gelmėse ir kuriančius trimačius vaizdus.
2024 m. lapkričio 4 d. žurnale „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime mokslininkai pranešė, kad, naudodami naujo tipo seismografinį vaizdavimą, jie aptiko „daugybę“ potencialių subdukuotų sričių visoje Žemės mantijoje.
Tačiau skirtingai nuo anksčiau nustatytų subdukuotų sričių, kurios aptinkamos tose vietose, kur šiuo metu susiduria arba anksčiau buvo susidūrusios tektoninės plokštės, kai kurios naujosios anomalijos yra tose vietose, kur niekada nebuvo jokio žinomo tektoninio aktyvumo – pavyzdžiui, po vakarine Ramiojo vandenyno dalimi. Todėl neaišku, kaip jos ten atsidūrė.
„Tai ir yra dilema, – teigia Šveicarijos Ciuricho universiteto geologijos instituto doktorantas Thomas Schoutenas. – Naudodami naują didelės skiriamosios gebos modelį, tokias anomalijas galime matyti visur Žemės mantijoje. Tačiau tiksliai nežinome, kas jos yra“.
Yra ir kitų galimų naujai kartografuotų sričių paaiškinimų. Pavyzdžiui, jos gali būti susidariusios iš į plutą panašios medžiagos, likusios nuo mantijos susidarymo prieš 4 mlrd. metų. Arba jos galėjo susiformuoti iš kokios nors kitos panašiai tankios medžiagos, kuri per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų išaugo mantijoje.
Tačiau tai tik teorijos. Šiuo metu šių sričių atsiradimo priežastis tebėra „didelė paslaptis“, teigiama Ciuricho mokslininkų pranešime.
„Turime apskaičiuoti skirtingus medžiagos parametrus, kurie galėtų lemti pastebėtus skirtingų bangų tipų greičius, – sako T. Schoutenas. – Iš esmės turime giliau pasinerti į medžiagos savybes, lemiančias bangų greitį“.
Iki šiol viską, kas buvo žinoma apie Žemės gelmes, mokslininkai gaudavo apjungę skirtingų seismografų trimačius vaizdus, sukurtus po įvairių pavienių žemės drebėjimų visame pasaulyje. Tačiau naujajame tyrime mokslininkai taikė naują metodą, vadinamą „visos bangos formos inversija“, kuris, naudodamas kompiuterinius modelius, sujungia šių seismografų duomenis į vieną aiškų vaizdą, rašo „Live Science“.
