Tyrėjai pasinaudojo reta galimybe nustatyti daugelio vienos bendruomenės narių DNR sekas. Jie gavo daugiau kaip 50 senovinių genomų iš Dorsete, pietų Anglijoje, rastų palaidojimų, datuojamų prieš ir po romėnų užkariavimo 43 m. Rezultatai atskleidė, kad šios bendruomenės centre buvo susitelkę moteriškosios linijos kilmės ryšiai.
Tyrimui, kuris buvo paskelbtas žurnale „Nature“, vadovavo Trejybės koledžo genetikos katedros docentė dr. Lara Cassidy.
„Tai buvo didelės giminės grupės kapinės. Rekonstravome giminės medį su daugybe skirtingų šakų ir nustatėme, kad daugumos narių motinos linija siekia vieną moterį, kuri turėjo gyventi prieš kelis šimtmečius. Priešingai, ryšių per tėvo liniją beveik nebuvo, – sako ji. – Tai byloja, kad vyrai po vedybų persikeldavo į savo žmonų bendruomenes, o žemė galimai buvo perduodama per moteriškąją liniją. Tai pirmas kartas, kai tokia sistema užfiksuota Europos priešistorėje, ir ji žymi moterų socialinę ir politinę galią. Šiuolaikinėse visuomenėse tai palyginti retas reiškinys, tačiau taip galėjo būti ne visada“.
Neįtikėtina, bet komanda nustatė, kad tokia socialinė organizacija, vadinama „matrilokalumu“, būdinga ne tik Dorsetui. Jie peržiūrėjo ankstesnių geležies amžiaus Britanijos genetinių tyrimų duomenis, ir nors kituose kapinynuose imčių skaičius buvo mažesnis, pastebėjo, kad vis iš naujo išryškėja tas pats dėsningumas.
„Visoje Didžiojoje Britanijoje matėme kapines, kuriose dauguma asmenų buvo kilę iš nedidelio skaičiaus moteriškos linijos protėvių. Pavyzdžiui, Jorkšyre iki 400 m. pr. m. e. buvo susiformavusi viena dominuojanti matrilinija. Mūsų nuostabai, tai buvo plačiai paplitęs reiškinys, giliai įsišaknijęs saloje“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Trejybės koledžo Genetikos katedros gyventojų mokslininkas, genetikos profesorius Danas Bradley.
Geležies amžiaus kapinynai su gerai išlikusiais palaidojimais Didžiojoje Britanijoje reti. Dorsetas yra išimtis dėl unikalių čia gyvenusių žmonių, romėnų vadintų „durotrigais“, laidojimo papročių.
Tyrėjai paėmė DNR mėginius iš netoli Vinterborno Kingstono kaimo esančios vietovės, pramintos „Duropoliu“, kurią Bornmuto universiteto archeologai kasinėja nuo 2009 m. Anksčiau komanda pastebėjo, kad turtingiau įrengti durotrigų palaidojimai buvo moterų.
„Be archeologijos, žinių apie geležies amžiaus Britaniją daugiausia gaunama iš graikų ir romėnų rašytojų, tačiau jie ne visada laikomi patikimiausiais. Vis dėlto jų komentarai apie britų moteris, atsižvelgiant į šias išvadas, yra nuostabūs. Kai atvyko romėnai, jie nustebo pamatę, kad moterys užima valdžios postus. Dvi iš pirmųjų užfiksuotų valdovių buvo karalienės – Budika (Boudica) ir Kartimandua (Cartimandua), vadovavusios kariuomenėms“ – teigia kasinėjimų vadovas ir tyrimo bendraautorius dr. Milesas Russellas.
„Teigiama, kad romėnai perdėjo britų moterų laisves, norėdami nupiešti nesutramdomos visuomenės paveikslą. Tačiau archeologija, o dabar ir genetika rodo, kad moterys buvo įtakingos daugelyje geležies amžiaus gyvenimo sričių. Iš tiesų, gali būti, kad motinos kilmė buvo pagrindinis grupinės tapatybės formuotojas“, – sako mokslininkas.
„Šie rezultatai leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į palaidojimus, kuriuos atrandame su studentais. Užuot matę ne tik skeletus, bet ir paslėptus šių žmonių gyvenimo ir tapatybės aspektus – motinas, vyrus, dukteris ir panašiai, – priduria vienas iš projekto kaulų specialistų, antropologas dr. Martinas Smithas. Taip pat matome, kad šie žmonės gerai pažinojo savo protėvius – tarp tolimų giminės šakų buvo sudarytos kelios santuokos, kurios galbūt buvo palaimintos, tačiau buvo išvengta artimos kraujomaišos“.
Remdamiesi Julijaus Cezario raštais, mokslininkai taip pat aptiko geležies amžiaus migracijos į pietų Anglijos pakrantę pėdsaką, kuris ankstesniuose genetiniuose tyrimuose nebuvo rastas. Tai dar labiau pakurstys diskusijas dėl keltų kalbos atėjimo į Britaniją.
„Migracija į Britaniją vėlyvajame bronzos amžiuje buvo pastebėta ir anksčiau, todėl kai kas kėlė hipotezę, kad keltų kalba atkeliavo šiuo laikotarpiu. Tačiau mūsų rezultatai rodo, kad geležies amžiuje taip pat vyko didelis mobilumas per kanalus. Siaurinti keltų kalbos atvykimo laiką bus sunku. Iš tiesų visai įmanoma, kad keltų kalbos į Britaniją pateko ne vieną kartą“, – aiškina dr. L. Cassidy.
Parengta pagal Phys.org.
