„Mes jau seniai žinome, kad Saulė buvo ankstyvųjų mums žinomų Šiaurės Europos žemdirbystės kultūrų dėmesio centras“, – sakė Kopenhagos universiteto archeologas Rune Iversenas. Šie akmenys „tikriausiai buvo aukojami, kad užtikrintų Saulę ir augimą“.
Sausio 16 d. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime R. Iversenas su kolegomis išsamiai aprašė Danijos Bornholmo saloje, esančioje į pietus nuo Švedijos, aptiktą 614 akmeninių plokščių ir jų fragmentų. Objektai buvo rasti išbarstyti griovyje. Remdamiesi keramikos stiliumi ir netoliese rastų medžio anglių radiokarboniniu datavimu, mokslininkai padarė išvadą, kad dekoruoti akmenys čia buvo sąmoningai padėti maždaug 2900 m. pr. m. e.
Didžioji dauguma akmeninių plokštelių buvo pagamintos iš juodojo skalūno – tamsios, sluoksniuotos nuosėdinės uolienos, randamos saloje. Kitos – iš kvarco ir titnago. Dauguma plokštelių taip pat buvo papuoštos įrėžtais raštais, įskaitant Saulės ir augalų motyvus.
Nors Bornholmo saloje ir anksčiau buvo rasta keletas tokių „Saulės akmenų“, didelis jų kiekis vienoje vietoje paskatino mokslininkus ieškoti galimos unikalaus telkinio atsiradimo priežasties.
Panašu, kad neolito žmonės akmenis užkasė kritiniu momentu – nes tyrėjai nustatė, kad iškart po to, kai akmenys buvo užkasti, vietovė virto labiau įtvirtinta vieta. Galbūt akmenų „aukojimą“ paskatino stichinė nelaimė arba klimato reiškinys, dėl kurio pražuvo pasėliai, svarsto tyrėjai.
Remdamiesi išsamiais priešistorinių klimato įvykių įrodymais, tyrėjai nustatė ryšį tarp akmenų užkasimo ir 2910 m. pr. m. e. įvykusio ugnikalnio išsiveržimo, kuris beveik neabejotinai neigiamai paveikė orus ir derlių visame Šiaurės pusrutulyje.
Pasak tyrėjų, santykinis sulfatų nusėdimo Grenlandijoje ir Antarktidoje santykis rodo, kad išsiveržimas įvyko kažkur netoli ekvatoriaus, o jo poveikis, atrodo, apėmė didžiulę teritoriją. Pelenų debesys galėjo užstoti saulę ir ilgus metus mažinti temperatūrą.
„Šie objektai galėjo būti užkasti stresiniu laikotarpiu, siekiant sugrąžinti Saulę ir atkurti žemės ūkio gamybą, – rašo mokslininkai. – Tai taip pat galėjo būti padaryta pasibaigus klimato krizei, kaip Saulės sugrįžimo šventės aktas.“
Tyrėjai tyrime paaiškino, kad po akmenų telkinio Bornholme atsirado nauja kultūra. Žmonės nustojo statyti didžiulius kapus, pradėjo kurti labiau įtvirtintas gyvenvietes ir užmezgė naujus socialinius ryšius su Skandinavijos gyventojais. Tačiau Saulės svarba galėjo nesumažėti – nes neolitinės visuomenės visoje Europoje priklausė nuo Saulės, kad gautų derlių.
„Tai tiesiog neįtikėtinas atradimas, įrodantis, kad Saulės pagerbimo užkasimai yra senovinis reiškinys, su kuriuo vėl susiduriame Pietų Skandinavijoje per klimato katastrofą, sukeltą ugnikalnio išsiveržimo 536 mūsų eros metais“, – sako tyrimo bendraautorius Danijos nacionalinio muziejaus archeologas Lasse Vilienas Sørensenas.
„Tai – geras paaiškinimas, – sako Jensas Wintheris Johannsenas iš Roskildės muziejaus Danijoje. – Galite būti tikri, kad rimtos žemdirbių bendruomenės turėjo pasitikėti Saule.“
Tačiau Larsas Larssonas iš Lundo universiteto Švedijoje klausia, kodėl tokio elgesio įrodymų turime tik Bornholme, o ne kitur pietų Skandinavijoje, jei jau klimato poveikis buvo plačiai paplitęs.
Galbūt todėl, kad ten žmonės turėjo daug kieto akmens – skalūno – ant kurio raižė Saulės atvaizdus, o likusioje pietų Skandinavijos dalyje daugiausia buvo molio, todėl tinkamo akmens raižyti yra mažiau, sako R. Iversenas. „Jie taip pat galėjo daryti raižinius ant medžio ar odos gabalėlių“, – sako jis ir pastebi, kad pastarieji paprastai nebūtų išlikę.
Kita vertus, tai gali atspindėti kultūrinius skirtumus, sako J. W. Johannsenas. „Šios visuomenės nebuvo izoliuotos, tačiau saloje esi labiau izoliuotas, todėl galėjo susiformuoti unikali praktika ir kultūra“, – svarsto jis.
Parengta pagal „Live Science“ ir „New Scientist“.
