Straipsnyje aprašomas Masseria Candelaro vietovėje, esančioje pietryčių Italijoje, kuri pirmą kartą buvo apgyvendinta VI tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, atliktas tyrimas.
„Mes tyrinėjome Masseria Candelaro, nes norėjome panagrinėti, kaip priešistoriniai žmonės Italijoje nuo neolito iki bronzos amžiaus pabaigos sąveikavo su mirusiaisiais, – pasakojo pagrindinė tyrimo autorė Jess Thompson iš Kembridžo universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Masseria Candelaro yra svarbi vietovė, nes ji yra pietryčių Italijos regione, kuris buvo tankiai apgyvendintas nuo neolito pradžios. Tai buvo didelis kaimas, kuris buvo apgyvendintas mažiausiai pusę tūkstantmečio ir į pabaigą daugiausia buvo skirtas laidojimui.“
Aplinkinėse vietovėse, kurios datuojamos apytiksliai 6000–5000 m. pr. m. e., galima rasti intriguojančių laidojimo praktikų, liudijančių apie įvairias mirusiųjų atminimo, gedėjimo ir laidojimo apeigas, įrodymų.
„Visai netoliese esančioje oloje aptikti daugybė kaulų fragmentų turėjo labai smulkias pjūvių žymes, atsiradusias nuo jų pašalinus paskutinius minkštuosius audinius, o netoliese esančiame Passo di Corvo kaime taip pat aptikta įrodymų, bylojančių apie odos pašalinimą nuo mirusiųjų palaikų ir kaulų atkasimą iš laidojimo vietų“, – sakė J. Thompson.
Tačiau atrodo, kad Masseria Candelaro vietovėje gyvenę neolito laikotarpio žmonės, vykdydami paslaptingą ritualinę tradiciją, kaimelio centre vienoje vietoje palaidojo kelių asmenų sulaužytas kaukoles, teigiama tyrime.
„Tikėtina, kad šie individai daugiausia buvo vyriškos lyties, jų kaukolės buvo surinktos per du šimtmečius ir aktyviai naudotos, o jų palaidojimas reiškė galutinį ritualinės tradicijos užbaigimą“, – skelbia autoriai.
Iš pradžių kaukoles archeologai aptiko per kasinėjimus, vykdytus XX a. devintajame-dešimtajame dešimtmečiuose. Ankstesnių tyrimų mettu buvo nustatytas šių palaikų amžius ir jų lytis, taip pat teigta, kad aptikti užkastų kaukolių fragmentai priklausė mažiausiai dešimčiai asmenų.
Tačiau naujausi tyrimai padidino šį skaičių iki mažiausiai 15 asmenų, o taip pat pateikė įžvalgų apie tai, iš kur šie žmonės galėjo būti kilę, kiek laiko prireikė visoms kaukolėms surinkti, kaip jos galėjo būti surinktos ir kaip su jomis buvo dirbta prieš jas palaidojant.
Tyrimo metu buvo tiriami ir patys kaulų fragmentai, kurie be kitų radinių atskleidė, kad jie greičiausiai buvo sulaužyti praėjus kuriam laikui po mirties.
Galiausiai tyrėjai atliko kai kurių palaikų radiokarboninį datavimą, kuris atskleidė, kad kaukolės buvo užkastos VI tūkstantmečio pr. m. e. viduryje – ir kad palaikai yra žmonių, mirusių per maždaug dviejų šimtmečių laikotarpį. Tai rodo, kad kaulai buvo kaupiami per kelias kartas – galbūt šešias ar aštuonias – prieš juos palaidojant.
„Labiausiai stebinantis dalykas buvo ilgas laikotarpis, per kurį jos buvo kaupiamos, – sakė J. Thompson. – Apskritai manome, kad žmogaus kaulai turėjo tam tikrą reikšmę ir galbūt buvo suprantami kaip galinga medžiaga, atsižvelgiant į tai, kaip reguliariai su jais buvo sąveikaujama ir kaip jais buvo atsikratoma.“
„Gausus kiekis lūžių ant kaulų ir jų nusidėvėjimas rodo, kad su jais buvo dažnai dirbama, galbūt jie buvo reguliariai perduodami tarp grupės narių ir namų“, – rašė tyrimo autoriai.
Parengta pagal „Newsweek“.
