Tačiau naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad dar tolimesnėje primatų evoliucijoje dvyniai iš tikrųjų buvo įprastas – o ne neįprastas, vertas dėmesio reiškinys, teigia Vakarų Vašingtono universiteto antropologijos docentė, Primatų evoliucijos laboratorijos vadovė Tesla Monson. Nepaisant to, kad šiandien beveik visi primatai, įskaitant žmones, paprastai pagimdo tik viengimius jauniklius, mūsų vėliausias bendras protėvis, klajojęs po Šiaurės Ameriką maždaug prieš 60 mln. metų, greičiausiai standartiškai gimdė dvynius.
Pastaruosius kelerius metus T. Monson komanda tyrinėjo primatų vados dydžio – kiek kūdikių užsimezga per kiekvieną nėštumą – evoliuciją. Tyrinėdami žinduolių evoliuciją ir reprodukcinę gyvenimo istoriją, mokslininkai naudojo iškastinių ir neseniai gyvenusių skeletų kolekcijas.
Pati T. Monson yra ne tik antropologė, bet ir dvynių mergaičių mama. Tai lėmė ne tik mokslinį, bet ir asmeninį susidomėjimą šia tema: Kada dvynių gimimas tapo neįprastu?
Vados dydis praeityje
Geriausias mokslininkų turimas būdas rekonstruoti vados dydžio istoriją – sudaryti žinomų rūšių žinduolių giminės medžio žemėlapį su kuo daugiau vadų dydžių ir tada matematiniais algoritmais ieškoti dėsningumų. Tačiau išskyrus retus atvejus, kai suakmenėja ištisos gyvūnų šeimos kartu, išnykusių rūšių jauniklių kiekį įvertinti vien pagal skeletus yra nepaprastai sunku. Todėl mokslininkai renka duomenis apie kuo daugiau gyvų žinduolių.
Informacijos apie tai, kiek palikuonių paprastai gimsta kiekvienai žinduolių rūšiai, tyrėjai ieškojo įvairiose viešai prieinamose duomenų bazėse, įskaitant „AnAge: The Animal Ageing and Longevity Database“ (liet. Gyvūnų senėjimo ir ilgaamžiškumo duomenų bazė). Taip pat atkreipė dėmesį į papildomus duomenis, įskaitant tai, koks yra vidutinis rūšies kūno dydis būna gimus ir suaugus, taip pat nėštumo trukmę.
Surinkę visus šiuos duomenis apie beveik tūkstantį žinduolių rūšių, mokslininkai atliko keletą statistinių testų, kad nustatytų įvairių požymių sąsajas. Jų tikslas buvo įvertinti tikėtiną skirtingų žinduolių protėvių vados dydį: kokia buvo tikimybė, kad kiekvienai rūšiai tam tikru laiko momentu gims viengimis jauniklis?
Rūšies palikuonių skaičius vadoje yra filogenetiškai konservatyvus, t. y. panašesnis tarp artimiau giminingų rūšių. Elniai paprastai turi vieną ar du palikuonis, o šuniniai ir kačių šeimos gyvūnai kiekvienoje vadoje paprastai atsiveda daug daugiau jauniklių.
Beveik visos primatų rūšys susilaukia tik vieno kūdikio – nors yra ir išimčių. Keletas šlapiasnukių primatų, įskaitant lemūrus, lorius ir galagus – ir beveik visos Pietų Amerikos marmozetės bei tamarinai – susilaukia dvynių.
Iki šio tyrimo mokslininkai manė, kad šie išskirtiniai dvynių susilaukiantys primatai turi būti, kaip evoliucijos biologai vadina, išvestiniai arba skirtingi nuo labiau paplitusio protėvių bruožo. Tačiau šis T. Monson ir kolegų tyrimas apvertė šį teiginį aukštyn kojomis: iš tikrųjų išvestiniai ir išskirtiniai yra viengimdžiai primatai. Evoliucijos eigoje du kūdikiai vienu metu buvo įprastas reiškinys. Mūsų senoviniai primatų protėviai gimdė dvynius.
Taigi, kada įvyko šis evoliucinis primatų vados dydžio pokytis?
Perėjimas prie viengimių
Šiuolaikiniai žmonės dažniausiai pagimdo tik vieną vaiką – gana didelį ir su didele galva. Žmogaus smegenų ir kūno dydis neabejotinai susijęs su mūsų gebėjimu kurti ir tobulinti technologijas. Paleoantropologai jau seniai tyrinėja tai, ką jie vadina encefalizacija: smegenų dydžio palyginus su kūno dydžiu didėjimą, evoliucijos eigoje.
Primatams, o ypač žmonėms, mokymasis vaikystėje yra kritiškai svarbus. T. Monson komanda siūlo versiją, kad perėjimas nuo dvynių prie viengimių vaikų buvo lemiamas veiksnys evoliucionuojant dideliems žmonių kūdikiams su didelėmis smegenimis, kurie, būdami kūdikiais ir mažais vaikais, galėjo mokytis sudėtingus dalykus.
Remiantis matematiniu modeliavimu, perėjimas prie viengimių įvyko anksti, mažiausiai prieš 50 mln. metų. Nuo tada daugelis primatų linijų, įskaitant ir mūsų, evoliucionavo turėdami vis didesnius kūnus ir smegenis.
Naujieji tyrimai taip pat rodo, kad primatų linijoje nuo dvynių gimdymo prie viengimių buvo pereita kelis kartus – tai yra aiškus ženklas, kad primatams buvo naudinga per nėštumą vystyti tik vieną vaisių. Kadangi daugiavaisis nėštumas iš motinos reikalauja daugiau energijos, o kūdikiai gimsta mažesni ir dažnai anksčiau, ankstyvieji primatų protėviai, kurie gimdydavo tik po vieną didelį palikuonį, galėjo turėti pranašumą išgyvenant.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jų išvados nereiškia, jog šiandien turėti dvynius yra trūkumas – nors T. Monson, kaip daugiavaikė motina, tikrai gali pasakyti, kad tai nėra lengva. Tačiau šiandien turėti dvynius yra visai kitokia patirtis nei prieš 60 mln. metų medžiuose gimdžiusiems mūsų mažyčiams primatams protėviams.
Dvyniai šiandien
Per pastaruosius 50 metų dvynių skaičius vien JAV beveik padvigubėjo – iš dalies dėl pagalbinių reprodukcinių technologijų pažangos. Šiuo metu apie 3 proc. gyvų gimusiųjų yra dvyniai, nors pastarojo meto tendencijos rodo, kad jų skaičius mažėja. Tai, kad JAV moterys paprastai susilaukia vaikų būdamos 30-ies, dar labiau sustiprina šią tendenciją – nes dvynių dažniau susilaukia vėlesnio vaisingumo amžiaus moterys, t. y. vyresnės nei 35 metų.
Tačiau dvynių gimdymas gali būti pavojingas ir motinai, ir kūdikiams. Daugiau nei pusė dvynių JAV gimsta neišnešioti. Daugelis jų laiką praleidžia naujagimių intensyviosios neonatalinės terapijos skyriuje.
Nepaisant šių pavojų, mokslininkų tyrimai rodo, kad dvyniai yra labai svarbi mūsų genetinės istorijos dalis.
Parengta pagal „The Conversation“.
