Anksčiau atlikti tyrimai rodė, kad ši paskirtis buvo pagrįsta Rujm el-Hiri išsidėstymu pagal naktinio dangaus objektus. Dabar naujas tyrimas rodo, kad taip nėra – ir verčia abejoti, kodėl šis įspūdingas megalitinis statinys buvo pastatytas.
Izraelio Tel Avivo universiteto ir Ben-Guriono Negevo universiteto mokslininkai nustatė, kad per pastaruosius kelis tūkstančius metų Rujm el-Hiri padėtis smarkiai pasikeitė, todėl jis ne visada taip glaudžiai derėjo su dangaus kūnais, kaip dabar.
Atliekant naująjį tyrimą buvo naudojami įvairūs metodai, įskaitant geomagnetinę analizę (Žemės magnetinio lauko požymių, likusių uolienose ir dirvožemyje, tyrimas), tektoninę rekonstrukciją (fizinio Žemės paviršiaus pasislinkimo modeliavimas) ir nuotolinį stebėjimą (vietovės išsidėstymo analizė naudojant palydovines nuotraukas).
„Rujm el-Hiri teritorijos geologinę struktūrą formavo regiono tektoninė evoliucija, lėmusi blokų sukimąsi, todėl laikui bėgant jos vieta ir pagrindinio įėjimo bei radialinių sienų kryptis migravo, – rašo tyrėjai. – Integruota regiono geofizinė analizė (daugiausia GPS ir paleomagnetinės rekonstrukcijos) atskleidė, kad Rujm el-Hiri pasisuko prieš laikrodžio rodyklę ir pasislinko nuo pradinės vietos dešimtis metrų.“
Mokslininkai mano, kad statybos šioje vietoje galėjo prasidėti dar 4500 m. pr. m. e., nors įvairios dalys galėjo būti perstatytos ir papildytos iki pat bronzos amžiaus (maždaug 3600–2300 m. pr. m. e.), o per vėlesnius šimtmečius galbūt buvo atlikti keli papildomi pakeitimai. Kiti ankstesni tyrimai rodo, kad ši vieta galėjo būti naudojama kaip tvirtovė arba regioninė susibūrimo vieta.
Vietovę sudaro centrinė kalva, apsupta kelių koncentriškų bazalto akmenų apskritimų, kurių skersmuo 150 metrų. Komanda aplinkinėse teritorijose taip pat aptiko kitų statinių, sienų ir tumulų (pilkapių).
„Dauguma regiono archeologinių struktūrų buvo pakartotinai panaudotos praėjus ilgam laikui po jų pirminio pastatymo, – rašo tyrėjai. – Tai reiškė naujų elementų pridėjimą, sienų statymą ant senesnių ir kraštovaizdžio pertvarkymą naujais objektais. Rujm el-Hiri yra puikus tokios sudėtingos sekos pavyzdys“.
Tai pirmas kartas, kai šie moksliniai metodai buvo derinami Pietų Levanto vietovėse. Tyrėjai įsitikinę, kad šiame regione galima atrasti dar daug ką. Galimybė apžvelgti vietovę iš viršaus ir suprasti, kaip ji keitėsi laikui bėgant, potencialiai leidžia dar geriau pažinti šiuos paminklus.
Tyrėjų komanda teigia, kad ateityje tokia informacija netgi galėtų būti naudojama dirbtinio intelekto modeliams mokyti – jie galėtų palydovinėse nuotraukose pastebėti panašius žmogaus sukurtus statinius, kurie nėra aiškiai matomi nuo žemės paviršiaus.
„Šio tyrimo reikšmė neapsiriboja vien Levanto regionu, o kviečia atlikti lyginamuosius tyrimus su kitomis megalitinėmis struktūromis ir tumulais visame pasaulyje“, – rašo tyrėjai.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Remote Sensing“.
Parengta pagal „Science Alert“.
