Atgauti kai kurias prisiminimų dalis gali būti įmanoma – tačiau tai greičiausiai būtų techniškai sudėtinga, sako Pietų Kalifornijos universiteto neuromokslininkas Donas Arnoldas.
Naudojant šiuolaikines technologijas, prisiminimų atkūrimas galėtų vykti maždaug taip. Pirmiausia reikia nustatyti neuronų (smegenų ląstelių) rinkinį, kuris užkodavo konkretų prisiminimą smegenyse – ir suprasti, kaip jos susijusios. Tada reikėtų suaktyvuoti tuos neuronus, kad būtų sukurtas apytikslis neuroninis tinklas – mašininio mokymosi algoritmas, imituojantis smegenų veikimą.
Neurologai identifikavo engramas pelių smegenų hipokampuose. Pavyzdžiui, 2012 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime mokslininkai rado konkrečias smegenų ląsteles, susijusias su baimę sukėlusios patirties prisiminimu.
Jei mokslininkai turėtų išsamų žmogaus smegenų modelį (kurio dar neturi), jie teoriškai galėtų nustatyti norimo atkurti prisiminimo vietą, teigia D. Arnoldas.
Tačiau pasak Klivlendo klinikos, žmogaus atmintis gali būti sudėtinga – ypač ilgalaikė atmintis, kuri gali būti susijusi su vietomis, santykiais ar įgūdžiais. Mirusio žmogaus prisiminimų atgaminimas dar labiau komplikuotas, nes atskiros atminties dalys yra išsibarsčiusios po visas smegenis – pavyzdžiui, jutiminės detalės, kurios taip pat gali būti saugomos parietalinėje skiltyje ir jutiminėje žievėje.
JAV Nacionalinės medicinos bibliotekos duomenimis, tam tikroje engramoje esančius neuronus jungia sinapsės – tarpai tarp neuronų, kuriais keliauja elektrocheminiai signalai. Kai sužadinama atmintis, tarp šių grupių įsijungia „žybsinčių“ sinapsių grandinė, kuri gali būti saugoma skirtingose smegenų dalyse. Iš pradžių engramą sudaro neuronai, kurie buvo aktyvūs pirminio įvykio metu. Tačiau yra įrodymų, kad laikui bėgant prisiminimai persikelia į skirtingas vietas – nes jie konsoliduojami smegenyse, pasakoja D. Arnoldas. „Susidaro savotiška neuronų kaskada, kuri koduoja šiuos skirtingus dalykus, ir kiekvienas iš jų yra sujungtas į šią engramą“, – teigia jis.
Paprasčiausias engramą sudarančių ląstelių išpjovimas nebūtų geras atkūrimo metodas. Iš tikrųjų engrama nėra atmintis – tai tik vieta, kur atmintis saugoma, aiškina mokslininkas. Taigi, net jei ir rastumėte engramą modeliuodami arba atlikdami eksperimentą su žmogumi, kai jis dar buvo gyvas (o tai mažai tikėtina), būtų sunku atkurti originalų įvykį, kurį patyrė miręs žmogus.
„Atmintis yra labai rekonstrukcinė, t. y. prisimenate įvykio fragmentus, bet ne visą įvykį“, – teigia Kalifornijos universiteto Atminties ir plastiškumo programos direktorius Charanas Ranganathas. Pasak jo, tai ekonomiškas būdas formuoti prisiminimus, nes smegenys gali panaudoti jau žinomus dalykus, kad užpildytų tuščias vietas, ir nereikia daryti naujo „įrašo“ kiekvienai patirties daliai.
Pavyzdžiui, kas nors gali prisiminti, kad per penktąjį gimtadienį valgė šokoladinį pyragą ir žaidė gaudynes. Tačiau jis neprisimena kitų detalių – pavyzdžiui, kokie draugai dalyvavo, ar lijo lietus. Tačiau jie išsaugo bendrą tos patirties prisiminimą.
Pasak Ch. Ranganatho, norint sukurti geriausią neuronų tinklo modelį, reikėtų visą gyvenimą vykdyti smegenų skenavimą, kai žmogus nuolat prisimena įvykius. Tuomet – galbūt – būtų galima neuronų tinklu atkurti konkretų prisiminimą po žmogaus mirties. Tačiau daroma prielaida, kad prisiminimai yra statiškas dalykas – kaip failas standžiajame diske – kuriame atkartojama įvykių seka. Tačiau atmintis yra dinamiška, primena Ch. Ranganathas.
„Savo prisiminimams suteikiame įvairią prasmę ir perspektyvą, kuri nebūtinai atspindi įvykį, – teigia jis. – Mes nekartojame praeities, o tik įsivaizduojame, kokia ji galėjo būti.“ Visa tai, pasak jo, yra bandymas suprasti mūsų praeities patirtį kaip daugiau nei paprastą įvykių seką.
Taigi, bent jau kol kas prisiminimai apie gyvenimą mirs kartu su jį patyrusiu žmogumi, apibendrina „Live Science“.
