Kontroversiškiausios 2024 metų mokslo istorijos

Mokslininkų diskusijos paprastai vyksta tik mokslinių žurnalų puslapiuose, o tyrėjai laiškuose ir komentaruose kritikuoja vieni kitų darbus.

Tačiau kartais šie ginčai persikelia į platesnę žiniasklaidą, ir jie gali būti įvairūs – nuo ginčų dėl dinozaurų kaulų iki didžiulių nesutarimų dėl svarbiausių archeologinių artefaktų.

Šiais metais mokslininkai ginčijosi dėl visko – nuo klimato kaitos iki kosmoso šiukšlių ir juodųjų skylių. Pateikiame prieštaringiausių 2024 m. mokslo istorijų sąrašą.

Šią vasarą paskelbtame išankstinėje tyrimo publikacijoje mokslininkai teigė, kad senovės egiptiečiai pirmąją pasaulyje piramidę – 4700 metų senumo Džoserio laiptuotąją piramidę, esančią Egipto Sakkaros plynaukštėje, – pastatė naudodami „šiuolaikišką hidraulinę sistemą“, kurią maitino seniai išnykusi Nilo upės atšaka. Mokslininkai skelbė, kad šią sistemą sudarė užtvanka, vandens valymo įrenginiai ir hidraulinis krovininis liftas, leidžiantis darbininkams pristatyti sunkias statybines medžiagas į piramidės statybvietę.

Siūloma infrastruktūra padėtų atsakyti į seniai kylančius klausimus, kaip senovės egiptiečiai pastatė Džoserio laiptuotąją piramidę, kurioje yra 330 400 kubinių metrų akmens ir molio, prieš atsirandant tokioms mašinoms, tokioms kaip buldozeriai ir kranai. Tyrimo pagrindinis autorius Xavieras Landreau teigė, kad hidraulinė sistema yra „lemtingas atradimas“ – tačiau kitas ekspertas nebuvo toks tikras dėl išvadų.

Miuncheno Ludwigo Maximiliano universiteto (Vokietija) archeologė Julia Budka, besispecializuojanti senovės Egipto srityje, teigia, kad „moksliškai tokia hipotezė visiškai neįrodyta“. „Didžiausią susirūpinimą dėl šio tyrimo man kelia tai, kad jame tiesiogiai nedalyvavo nė vienas egiptologas ar archeologas, ir kad autoriai iš tikrųjų abejoja Džoserio piramidės kaip laidojimo vietos naudojimu“, – sako ji. Recenzuoti moksliniai tyrimai rodo, kad piramidė iš tikrųjų buvo naudojama kaip laidojimo vieta.

Šiais metais kilo sąmyšis dėl novatoriškos Šaulio A* – supermasyvios juodosios skylės, esančios mūsų Paukščių Tako galaktikos centre, nuotraukos, o gegužės mėnesį internete paskelbtame tyrime teigiama, kad nuotraukoje yra svarbių klaidų. Nuotrauka, padaryta 2017 m. Įvykių horizonto teleskopu (EHT) ir paskelbta 2022 m., yra pirmoji mūsų galaktikos centrinės juodosios skylės, esančios už 26 000 šviesmečių nuo Žemės, nuotrauka.

Nuotraukoje matomas oranžinis dujų žiedas juodame fone – tačiau tyrėjai teigia, kad žiedas yra iškraipytas dėl to, kaip buvo sujungti nuotraukos duomenys. Pasak tyrėjų, žiedas turėtų būti labiau pailgas, nei atrodo nuotraukoje, o rytinė jo pusė turėtų būti šviesesnė už vakarinę.

„Keliame hipotezę, kad žiedo atvaizdas atsirado dėl klaidų, padarytų analizuojant EHT vaizdą, ir kad dalis jo yra artefaktai, o ne tikroji astronominė struktūra“, – tuometiniame pranešime teigė pagrindinis tyrimo autorius, Japonijos nacionalinės astronomijos observatorijos astronomas Makoto Miyoshi.

Lapkričio mėnesį EHT komanda atsakė į šiuos teiginius, teigdama, kad jų metodai buvo išsamiai patikrinti, o rezultatai per dvi stebėjimo dienas buvo nuoseklūs. Komanda atkreipė dėmesį į neatitikimus patikslintame vaizde, teigdama, kad M. Miyoshi ir kolegos supainiojo „savo metodikos šališkumą su pirminių EHT metodų šališkumo demonstravimu“.

Šių metų pradžioje paskelbtame tyrime teigiama, kad Žemė iki šio dešimtmečio pabaigos sušils dviem laipsniais pagal Celsijų, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu – t. y. daugiau nei dešimtmečiu anksčiau, nei prognozuojama. Pasaulinis atšilimas dviem Celsijaus laipsniais laikomas kritine riba, iki kurios galima išvengti didžiausių klimato kaitos padarinių – atšilimui viršijus šią ribą, labai padidėtų ekstremalių orų ir kitų destruktyvių padarinių tikimybė.

Tyrimo autoriai spaudos konferencijoje teigė, kad jų rezultatai yra „esminis pokytis mąstyme apie visuotinį atšilimą“, nes jie paankstina žmogaus sukeltos klimato kaitos pradžią keturiais dešimtmečiais, o tai reiškia, kad mokslininkai visą laiką nepakankamai vertino atšilimo lygį. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, visuotinis atšilimas prasidėjo apie 1900 m., tačiau naujausiame tyrime teigiama, kad labiau tikėtina, jog jis prasidėjo XIX a. septintajame dešimtmetyje.

Autoriai savo rezultatus grindė klimato rodikliais, rastais senuose Karibų jūros kempinių skeletuose. Tačiau kiti ekspertai kritikavo išvadas, teigdami, kad autoriai neteisingai ekstrapoliavo labai lokalius duomenis, darydami išvadas apie visą pasaulį. „Tyrimas nepagrindžia savo pasaulinio masto teiginių patikimais įrodymais, ir tai nepavyksta su dideliu skirtumu“, – teigia klimato mokslų profesorius, Maxo Plancko meteorologijos instituto Vokietijoje direktorius Jochemas Marotzke.

Neveikiantys palydovai, kurie patekę į Žemės atmosferą sudega, gali sukurti dulkes, trukdančias planetos magnetiniam laukui, teigiama šiemet kritikos sulaukusiame tyrime. Teoriškai krintančių kosminių šiukšlių metalinė tarša gali sukurti aplink Žemę nematomą laidų apvalkalą ir susilpninti magnetosferą – kulkos formos lauką aplink Žemę, kuris driekiasi maždaug 64 000 km virš mūsų planetos paviršiaus.

Metalinė tarša, kurios problemą dar labiau didina nekontroliuojamas komercinių palydovų, skriejančių aplink Žemę, plitimas, gali perpjauti magnetosferą per pusę ir sukelti „atmosferos nuplėšimą“, nurodė tyrimo autorė Siera Solter-Hunt, kuri tuo metu buvo Islandijos universiteto doktorantė. Nors tai yra blogiausias scenarijus, išvados yra „tikrai, tikrai nerimą keliančios“, sakė ji.

Kai kurie mokslininkai gyrė tyrimą už tai, kad jis atkreipė dėmesį į galimas problemas, kylančias dėl erdvėlaivių dulkių, tačiau kiti teigė, kad rezultatai yra pernelyg spekuliatyvūs arba pagrįsti klaidingomis prielaidomis.

„Net ir esant aptartam [erdvėlaivių dulkių] tankiui, ištisinis laidus apvalkalas, kaip tikras magnetinis skydas, yra mažai tikėtinas“, – sakė Niujorko Ročesterio universiteto fizikos ir astronomijos profesorius Johnas Tarduno.

Nepaisant to, tarša kosmoso šiukšlėmis „nėra problema, kurią reikėtų ignoruoti“, – sako Durhamo universiteto Jungtinėje Karalystėje mokslo darbuotoja Fionagh Thompson. – Reikia atsitraukti ir pažvelgti į tai kaip į visiškai naują reiškinį“.

Sausį atliktas tyrimas prisidėjo prie ilgamečių diskusijų dėl dinozaurų fosilijų, kurios gali priklausyti arba jaunam Tyrannosaurus rex, arba atskirai rūšiai, vadinamai Nanotyrannus lancensis. Tyrime remiamasi Nanotyrannus hipoteze, pagrįsta fosilijų rievėmis, ir teigiama, kad priešinga hipotezė kartą ir visiems laikams išsklaidyta – tačiau kiti ekspertai vis dar nebuvo įtikinti.

Tyrimo autoriai nustatė, kad rievės buvo glaudžiai išsidėsčiusios kaulų išorėje, o tai nesuderinama su sparčiu dinozauro augimu, todėl pasak jų, paneigia jaunojo T. rex hipotezę. „Jei tai būtų jauni T. rex, jie turėjo augti kaip išprotėję“, – tuo metu teigė pagrindinis autorius, paleontologas ir Bato universiteto (Jungtinė Karalystė) vyresnysis dėstytojas Nicholasas Longrichas. Vietoje to, kauluose buvo pastebėtas lėtėjantis augimas, nurodo jis.

Tačiau kai kurie ekspertai išliko ištikimi T. rex palaikymo komandai. „Atrodo, kad autoriai nėra gerai susipažinę su tiranozaurų augimo variacijomis“, – sakė stuburinių paleontologas, Kartidžo koledžo (JAV) biologijos docentas Thomas Carras. Kiti teigė, kad jie palauks, kol bus aptiktos fosilijos, priklausančios arba visiškai suaugusiam Nanotyrannus, arba jaunam T. rex, kuris tikrai nėra Nanotyrannus – tuomet lyginamieji darbai galėtų galutinai išspręsti šį klausimą.

Prieš kelis dešimtmečius karališkoje kapavietėje aptikta audinio skiautė priklausė ne kam kitam, o Aleksandrui Didžiajam, teigiama spalį paskelbtame kontroversiškame tyrime.

Graikijoje esančioje kapavietėje, kaip įprasta manyti, yra Aleksandro tėvo Pilypo II palaikai – tačiau tyrime teigiama, kad jie iš tikrųjų priklauso Aleksandro pusbroliui Pilypui III. Todėl viduje esantis audinys kadaise buvo Aleksandro dėvėtos „šventosios“ tunikos dalis, kuri po jo mirties buvo perduota Pilypui III ir nulydėjo jį į kapą, teigė autorius.

Tyrimo išvados grindžiamos daugeliu įrodymų – pavyzdžiui, meno kūriniais ant kapo sienų, viduje rastų skeletų tyrimais ir senoviniais įrašais apie įvairių karalių dėvėtus drabužius – tačiau išvados sukėlė nevienareikšmišką ekspertų reakciją. Kai kurie tyrėjai teigė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių mintį, jog audinys buvo tunikos dalis, o kiti pažymėjo, kad tyrimo autorius iš tikrųjų niekada nematė medžiagos gabalėlio, o tai diskredituoja dokumento išvadas.

Tuo tarpu kita tyrėjų grupė mano, kad argumentai, jog audinys yra dingusi Aleksandro tunika, yra tvirti.

2024 m. pradžioje diskusijų sukėlė naujas metodas, leidžiantis sugretinti tam pačiam asmeniui priklausančių atskirų pirštų atspaudus.

Jau seniai įtariama, kad skirtingų pirštų atspaudų sujungimas galėtų padėti išaiškinti baudžiamąsias bylas, tačiau iki šiol kriminalistikos metodais to tiksliai padaryti nepavykdavo, tik patikimai susieti to paties piršto atspaudus. Mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą (DI), sukūrė įrankį, kuris 77 proc. atvejų gali sujungti skirtingus to paties asmens paliktus pirštų atspaudus, remdamiesi kiekvieno piršto lankų, skliautų ir kilpų kampų panašumu.

Tyrimas, kuriame jie išsamiai aprašė savo metodus, buvo atmestas keliuose žurnaluose, tačiau galiausiai buvo paskelbtas ir sulaukė nevienareikšmiškos kitų ekspertų reakcijos. Kalifornijos universiteto (JAV) kriminologijos, teisės ir visuomenės profesorius Simonas Cole'as sakė, kad tyrimas buvo „per daug sureikšmintas“ ir turi tik „retą ir ribotą naudą“ – atsižvelgiant į tai, kad teisėsaugos institucijos įprastai ima visų 10 pirštų atspaudus ir gali juos sugretinti tiesiog peržiūrėjus įrašus.

Pensilvanijos valstybinio universiteto kriminalistas ir teismo ekspertizės docentas Ralphas Ristenbattas teigė, kad šis metodas gali būti naudingas tam tikrais atvejais. Tačiau reikia daugiau darbo, kol dirbtinio intelekto priemonė bus pakankamai tiksli, kad ją būtų galima įdiegti ir naudoti teisme.

Sausį paskelbta nauja megalodonų fosilijų analizė parodė, kad šie seniai išnykę milžiniško dydžio rykliai visai neatrodė taip, nei mokslininkai manė anksčiau. Iki šiol atliktos rekonstrukcijos rodė, kad megalodonai (Otodus megalodon) buvo maždaug 16 metrų ilgio ir buvo panašūs į didžiuosius baltuosius ryklius (Carcharodon carcharias) – tačiau pasak naujojo tyrimo autorių, tokia kūno forma „atrodo labai nepatogiai“.

Megalodono anatomija lieko šiek tiek neaiški, nes ryklių skeletai sudaryti iš kremzlių, o ne kaulų, todėl blogai išsilaiko kaip fosilijos. Mokslininkai dažniausiai turėjo tik suakmenėjusius dantis ir slankstelius, todėl norėdami nustatyti, kaip atrodė megalodonas, jie dažnai naudojo didžiuosius baltuosius ryklius kaip modelius.

Sausį atliktos analizės metu nustatyta, kad megalodonai buvo daug plonesni ir ilgesni už didžiuosius baltuosius ryklius, o jų kūnas buvo artimesnis atlantinio pilkšvojo ryklio (Isurus oxyrinchus) kūnui. Įrodymai leidžia manyti, kad megalodonas galėjo būti 20 m ilgio, o gal ir šiek tiek ilgesnis, sako tyrimo autoriai.

Tačiau kitų mokslininkų, anksčiau tyrinėjusių megalodono fosilijas, šios išvados neįtikina. Pasak jų, analizėje buvo naudojama „žiedinė logika“, kai argumentas remiasi prielaida, kad jo išvada yra teisinga. „Pailgo kūno“ aiškinimas grindžiamas vieninteliu stebėjimu, palyginimu su vienu analogu ir neturi jokių statistinių testų hipotezei pagrįsti“, – teigė Jungtinės Karalystės Swansea universiteto mokslininkai Jackas Cooperis ir Catalina Pimientoo taip pat Johnas Hutchinsonas iš Karališkojo veterinarijos koledžo Londone. Tyrimo taip pat neįmanoma iki galo patikrinti – nes autoriai nuslėpė svarbius duomenis, teigė mokslininkai.