Kai kuriais atvejais senovinės DNR analizė padėjo užpildyti žinių spragas ir pakeisti išankstinius įsitikinimus. Puikus pavyzdys – kaip sDNR (senovinė DNR) tyrimai keičia žmonių supratimą apie Pompėjų archeologinę vietovę, kuri tūkstančiams metų išliko įkalinta po pelenų sluoksniu po Vezuvijaus išsiveržimo 79 mūsų eros metais.
Iš aukų kaulų surinkti genetiniai pėdsakai parodė, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma motina, paskutinėmis akimirkomis laikančia sūnų, buvo nesusijęs suaugęs vyras, kuris greičiausiai guodė vaiką prieš jam žūstant, ir paneigė kitas seniai nusistovėjusias prielaidas.
Štai keletas pavyzdžių, kaip 2024 m. mokslas padėjo naujai suprasti istorines asmenybes – o kai kuriais atvejais pažėrė daugiau paslapčių, kurias dar reikia įminti.
Paslaptingas migrantas
Išsami dantų emalio, dantų akmenų ir kaulų kolageno analizė padėjo mokslininkams atskleisti detalią informaciją apie „Vittrupo žmogų“ – akmens amžiaus migrantą, kuris maždaug prieš 5200 metų mirė pelkėje šiaurės vakarų Danijoje.
Jo palaikai, 1915 m. iškelti iš durpių pelkės Vittrupe, Danijoje, buvo rasti kartu su medine lazda, kuria jis tikriausiai buvo mušamas per galvą. Tačiau apie jį buvo žinoma nedaug.
Švedijos Geteborgo universiteto Istorijos mokslų katedros projekto tyrėjas Andersas Fischeris ir jo kolegos, naudodami pažangiausius analitinius metodus, nusprendė „surasti už kaulų slypintį asmenį“ ir papasakoti seniausio žinomo imigranto Danijos istorijoje istoriją.
Vittrupo žmogus augo Skandinavijos pakrantėje ir priklausė medžiotojų-rinkėjų bendruomenei, besimaitinusiai žuvimi, ruoniais ir banginiais. Tačiau jo gyvenimas smarkiai pasikeitė vėlyvoje paauglystėje, kai jis persikėlė į Daniją ir perėjo prie žemdirbių mitybos, maitinosi avimis ir ožkomis. Jis mirė būdamas 30–40 metų amžiaus.
Vittrupo žmogus galėjo būti nužudytas kaip auka, o gal tiesiog atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. A. Fischeris pasitelkė įvairius metodus, kad būtų atskleisti senovinio žmogaus tapatybės aspektai.
„Vittrupo atveju sutinkame tikrą pirmos kartos imigrantą ir galime stebėti jo nepaprastą geografinį ir mitybos perėjimą iš šiaurės į pietų Skandinaviją ir nuo žvejo-medžiotojo-rinkėjo prie žemdirbio gyvenimo būdo“, – sakė jis.
„Šulinio žmogus“ iš šiauriečių sagos
Tyrėjams pavyko susieti pilies šulinyje rasto skeleto tapatybę su ištrauka iš 800 metų senumo norvegiško teksto.
Sverrės sagoje, kurioje pasakojama tikro karaliaus Sverrės Sigurdsono istorija, aprašoma, kaip 1197 m. įsiveržusi kariuomenė į Norvegijos Sverresborgo pilies šulinį įmetė negyvo vyro kūną, taip greičiausiai bandydama užnuodyti vandentiekį.
Neseniai mokslininkų grupė ištyrė 1938 m. pilies šulinyje aptiktus kaulus. Naudodami radiokarboninį datavimą, tyrėjai nustatė, kad palaikai buvo maždaug 900 metų senumo. Genetinė dantų mėginių seka atskleidė, kad „šulinio žmogus“ turėjo vidutinio atspalvio odą, mėlynas akis ir šviesiai rudus arba šviesius plaukus. Apmaudu, kad jo genetinių savybių nepavyko atsekti pagal vietos gyventojų genus.
„Didžiausią nuostabą mums visiems sukėlė tai, kad „šulinio žmogus“ kilęs ne iš vietinių gyventojų, o tai, kad jo protėviai kilę iš konkretaus regiono pietų Norvegijoje. Tai leidžia manyti, kad apgulties kariuomenė į šulinį įmetė vieną iš savo mirusiųjų“, – spalį sakė tyrimo bendraautorius, Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto Trondheimo universiteto muziejaus gamtos istorijos katedros profesorius Michaelas D. Martinas.
Nedingęs neprincas
Per beveik du dešimtmečius patobulinta molekulinė genetika padėjo mokslininkams išsiaiškinti seniai žinomą istorinę mįslę apie vadinamąjį „dingusį princą“, kuris XIX a. viduryje Vokietijoje atsirado tarsi iš niekur.
200 metų buvo spėliojama, kad mįslingas vyras, vardu Kasparas Hauseris, slapta priklausė Vokietijos karališkajai šeimai. Kai 1828 m. gegužę, būdamas 16 metų, jis buvo rastas klajojantis be asmens tapatybės dokumentų Niurnberge, K. Hauseris vos galėjo susikalbėti su jį apklaususiais asmenimis.
Istorija apie tai, kad Hauseris yra pagrobtas princas iš Badeno karališkosios šeimos dabartinėje pietvakarių Vokietijoje, pasklido žaibiškai.
Buvo atlikti keli genetinių duomenų, paimtų iš K. Hauseriui priklausiusių daiktų, tyrimai, tačiau dėl prieštaringų rezultatų buvo prieita aklavietė, kuri nepateikė jokių atsakymų.
Tačiau šiais metais mokslininkai atliko naują K. Hauserio plaukų mėginių analizę ir sugebėjo įrodyti, kad jo mitochondrinė DNR – arba genetinis kodas, perduodamas iš motinos pusės – nesutampa su Badenų šeimos mitochondrine DNR.
Taip paneigus karališkąją apgaulę buvo išspręsta viena paslaptis – tačiau jos vietą užėmė kita. Kas gi buvo šis žmogus? Kaip rašoma ant jo antkapinio paminklo, Kasparas Hauseris tebėra „savo laikų mįslė“.
Kenčiantis ir ligotas kompozitorius
Kompozitorius klasikas Ludwigas van Beethovenas mirė 1827 m., sulaukęs 56 metų – nes visą gyvenimą sirgo kurtumu, kepenų ligomis ir virškinamojo trakto negalavimais. Kompozitorius išreiškė norą, kad jo negalavimai būtų tiriami ir jais dalijamasi, kad „po mano mirties pasaulis bent kiek įmanoma susitaikytų su manimi“.
Gegužės mėnesį mokslininkai paskelbė tyrimą, kuriame parodė, kad autentiškuose Beethoveno plaukų sruogose aptiktas didelis švino kiekis – ir išsakė prielaidą, kad kompozitorius buvo apsinuodijęs švinu, o tai galėjo prisidėti prie pasikartojančių jo sveikatos bėdų.
Šios išvados buvo grindžiamos ankstesniais atskleidimais po to, kai buvo viešai paskelbtas L. van Beethoveno genomas, siekiant ištirti sudėtingus jo sveikatos niuansus.
Be švino, L. van Beethoveno plaukuose taip pat buvo padidėjęs arseno ir gyvsidabrio kiekis – tačiau kaip jie ten pateko? Tikėtina, kad šios medžiagos susikaupė per visą gyvenimą maitinantis žuvimi iš užterštos Dunojaus upės ir švinu prisotintu vynu, kuris buvo saldinamas ir konservuojamas švinu.
„Žmonės sako: „Muzika yra muzika, kam mums reikia žinoti apie visus šiuos dalykus? Tačiau L. van Beethoveno gyvenime egzistuoja ryšys tarp jo kančios ir muzikos“, – gegužę sakė Beethoveno tyrinėtojas ir tyrimo bendraautorius Williamas Meredithas.
Kolonijinės paslaptys ir skandalai
Kovą atlikus skeleto palaikų tyrimą naudojant naujus DNR analizės metodus paaiškėjo pirmojo JAV prezidento George’o Washingtono šeimos narių likimas.
G. Washingtono jaunesnysis brolis Samuelis, miręs 1781 m., ir dar 19 šeimos narių buvo palaidoti Samuelio valdose netoli Čarlztauno, Vakarų Virdžinijoje, esančiose kapinėse.
Tačiau kai kurie kapai buvo nepažymėti – greičiausiai tam, kad būtų išvengta kapų plėšimo, kovą CNN sakė Ginkluotųjų pajėgų medicinos ekspertizės sistemos Ginkluotųjų pajėgų DNR identifikavimo laboratorijos mokslininkė Courtney L. Cavagnino.
Ji vadovavo komandai, kuri 1999 m. ištyrė kapinėse iškastus palaikus ir nustatė dviejų Samuelio anūkų bei jų motinos tapatybes. Tyrimų grupė atliko kasinėjimus siekdama surasti Samuelio paskutinio poilsio vietą, tačiau jo kapo vieta tebėra paslaptis.
Tačiau tyrime taikytus metodus būtų galima panaudoti identifikuojant nežinomus kariuomenėje tarnavusių asmenų palaikus, kurie buvo palaidoti dar Antrojo pasaulinio karo metais.
Tuo tarpu atskiras nepažymėtų kapų, rastų britų gyvenvietėje Džeimstaune, Virdžinijos valstijoje, tyrimas atskleidė ilgai slėptą skandalą pirmojo kolonijos gubernatoriaus Thomaso Westo šeimoje.
Tyrėjai ištyrė dviejų vyrų skeletų, esančių kapuose, DNR – ir abu vyrai buvo susiję su Westu bendra giminystės linija. Vienas iš vyrų, kapitonas Williamas Westas, gimė Westo tetai Elisabeth – ir buvo nesantuokinis.
Tyrėjai nustatė, kad informacija apie T. Westo gimimą tuo metu buvo sąmoningai pašalinta iš šeimos genealoginių įrašų – o tai leidžia manyti, kad būtent tikrosios kilmės paslaptis paskatino jį išplaukti per Atlanto vandenyną ir prisijungti prie kolonijos.
Žymių astronomų laboratorijos ir pasiekimai
Danų astronomas Tycho Brahe siejamas su XVI a. dangaus kūnų atradimais. Tačiau jis taip pat buvo alchemikas, gaminęs slaptus vaistus elitiniams klientams – pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijos imperatoriui Rudolfui II.
Renesanso alchemikai savo darbą laikė paslaptyje, o iki mūsų dienų išliko nedaug alcheminių receptų. Nors T.Brahe’s alcheminė laboratorija, įrengta po jo pilimi ir Uraniborgo observatorija, po jo mirties buvo sunaikinta, tyrėjai atliko cheminę stiklo ir keramikos šukių, rastų toje vietoje, analizę.
Analizės metu aptikta tokių elementų kaip nikelis, varis, cinkas, alavas, gyvsidabris, auksas, švinas ir didelė staigmena – volframas, kuris tuo metu net nebuvo moksliškai aprašytas. Gali būti, kad T. Brahe jį išskyrė iš mineralo apie tai nežinodamas – tačiau atradimas kelia naujų klausimų apie jo slaptą darbą.
Praėjus keliems šimtmečiams po to, kai 1607 m. vokiečių astronomas Johannesas Kepleris, stebėdamas Saulės paviršių, nupiešė Saulės dėmių eskizus, šie pirmieji piešiniai padėjo mokslininkams sudėlioti Saulės ciklo istoriją.
Nors kiekvienas Saulės aktyvumo didėjimo ir mažėjimo ciklas paprastai trunka apie 11 metų, buvo atvejų, kai Saulė elgėsi kitaip, nei tikėtasi. Šiais metais mokslininkai, analizuodami seniai pamirštus Keplerio piešinius, padarytus dar prieš teleskopų atsiradimą, nupūtė dulkes – ir sužinojo daugiau apie vadinamąjį Maunderio minimumą – itin silpnų ir neįprastų Saulės ciklų laikotarpį nuo 1645 iki 1715 metų.
J. Keplerio piešiniai buvo padaryti naudojant camera obscura – prietaisą, kurio sienelėje esanti maža skylutė buvo naudojama Saulės atvaizdui ant popieriaus lapo projektuoti. Jo piešiniuose užfiksuotos Saulės dėmės padėjo astronomams nustatyti, kad Saulės ciklai vis dar vyksta taip, kaip tikėtasi, kai Kepleris juos stebėjo – o ne trunka neįprastai ilgai, kaip manyta anksčiau.
T. Brahe ir J. Kepleris kartu su seru Isaacu Newtonu ir Galileo Galilei’umi buvo milžinai, pakeitę viduramžišką požiūrį į pasaulį šiuolaikiniu, sako pagrindinis T. Brahe’s tyrimo autorius, Pietų Danijos universiteto Fizikos, chemijos ir farmacijos katedros profesorius emeritas Kaare Lundas Rasmussenas.
O šiemet tiek T. Brahe’s, tiek Keplerio šimtmečių senumo darbai prisidėjo naujais atradimais, kurie padeda mokslininkams atkurti praeities mįsles, rašo CNN.
