Naudodami specialias žemsiurbes, mokslininkai ką tik iškėlė į paviršių 100 kvarco dirbinių, kuriuos akmens amžiaus žmonės pagamino prieš 15 000–8 000 metų.
Šie artefaktai – keletas nedidelių titnaginių rėžtukų ir dešimtys titnago nuoskalų, naudotų įrankių gamybai – buvo iškelti iš jūros dugno trijose skirtingose priešistorinės nuskendusių žemių pietinės pakrantės vietose.
Kiekviena naujai aptikta senovinė radimvietė, esanti maždaug 20 metrų po audringu Šiaurės jūros paviršiumi, yra šalia seniai išnykusių estuarijų (pereinamųjų vietų upių žiotyse, kuriose susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo).
Tikimasi, kad 20–15 kilometrų nuo Norfolko pakrantės esančiose vietose bus rasta šimtai kitų artefaktų, kurie pradės atskleisti, kaip gyveno pradingusių žemių gyventojai.
Manoma, kad jų pagrindinė veikla buvo susijusi su elnių ir šernų medžiokle bei vėžiagyvių rinkimu. Dalis Šiaurės jūros dugno yra labai svarbi archeologiniu požiūriu – nes nuo pat užliejimo prieš 10 000–7500 metų ji palyginti nepaliesta žmonių.
Sausumoje neolito, bronzos, geležies, romėnų, viduramžių ir naujųjų laikų gyvenvietės, keliai, miškininkystės veikla ir žemės ūkis sunaikino didžiulius ankstyvosios žmonijos archeologijos klodus.
Didžiojoje Britanijoje 99 proc. žmonių apsigyvenimo laikotarpio sudaro laikai iki neolito ir vėlesnių gyvenviečių bei žemdirbystės atsiradimo. Šiuos 99 proc. iš dalies sunaikino 1 proc. naujesnė žmonių veikla. Tačiau Šiaurės jūros dugne žmogaus poveikis yra gerokai mažesnis, todėl kai kurie akmens amžiaus medžiotojų-rinkėjų „kraštovaizdžiai“ jūros dugne išliko beveik nepaliesti.
„Mūsų tyrimai Šiaurės jūros dugne gali pakeisti mūsų supratimą apie akmens amžiaus kultūrą dabartinėje Didžiojoje Britanijoje ir jos apylinkėse bei artimiausiame žemyne“, – sako Šiaurės jūros archeologinių tyrimų vadovas, Bredfordo universiteto (JK) Povandeninių kraštovaizdžių centro profesorius Vince’as Gaffney.
Ši priešistorinė lobių skrynia slepia tragišką istoriją – ir įspėjimą. Vos per 1500 metų (maždaug nuo 8000 iki 6500 m. pr. m. e.) beveik Didžiosios Britanijos dydžio teritoriją prarijo jūra, nes dėl intensyvaus visuotinio atšilimo pakilo jūros lygis.
8000 m. pr. m. e. maždaug 207 200 kvadratinių kilometrų dabartinės pietinės Šiaurės jūros dalies buvo sausuma. Tačiau 6500 m. pr. m. e. liko tik apie 13 000 kvadratinių kilometrų.
Per tą laikotarpį kasmet vidutiniškai buvo prarandama po 130 kvadratinių kilometrų sausumos, o kartais ir gerokai daugiau. Kylant jūros lygiui, akmens amžiaus gyventojai, gyvenę daugiausia pakrantėje, taigi vis arčiau jūros lygio, tapo vis labiau pažeidžiami sezoninių potvynių. Ir jūra užliejo medžioklės plotus, todėl kelios iš eilės vietovės gyventojų kartos turėjo būti išstumtos iš savo tradicinių žemių.
Tikėtina, kad būsimi archeologiniai tyrimai padės išsiaiškinti, kaip ši drama klostėsi toliau. Tačiau tai, kas nutiko Britanijos prarastam priešistoriniam Šiaurės jūros pasauliui, yra aiškus įspėjimas XXI a. žmonėms apie tai, ką šiuolaikinis visuotinis atšilimas per ateinančius dešimtmečius ir šimtmečius padarys daugeliui pakrančių ir žemumų bendruomenių visame pasaulyje.
Šiaurės jūroje tęsiami archeologiniai tyrimai – tai bendra Bradfordo universiteto ir Belgijos Flamandų jūrų instituto vykdoma operacija. Tyrimai atliekami bendradarbiaujant su Šiaurės jūros vėjo jėgainių parkų projektais ir Istorinės Anglijos jūrų planavimo departamentu.
Po ledynmečio pakilęs jūros lygis paskandino daug akmens amžiaus žemių ir tai buvo esminis įvykis britų priešistorėje – o Didžiosios Britanijos kaip salos statusas atsirado būtent tada. Tyrime dalyvavę mokslininkai mano, kad jų darbas ne tik padeda suprasti praeitį, bet ir gali būti įspėjimas ateičiai.
„Gilindamiesi į praeitį, pradedame vis aiškiau suvokti, ką žmonijai gali padaryti jūros lygio kilimas ateityje. Mūsų bendradarbiavimas su Šiaurės jūros vėjo jėgainių bendruomene yra dalis Didžiosios Britanijos pastangų pasiekti nulinį lygį ir taip kovoti su visuotiniu atšilimu“, – sako profesorius V. Gaffney.
Parengta pagal „Independent“.
