„Klausimas buvo toks: ar tikėjimas Kalėdų Seneliu daro įtaką vaikų elgesiui? – sako Rohanas Kapitány iš Durhamo universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Ar šis tikėjimas – arba kas nors, kas susiję su Kalėdomis – iš tikrųjų verčia vaikus elgtis gražiau, būti geresniais?“
Norėdami tai išsiaiškinti, R. Kapitány ir jo kolegos per 2019 m. Kalėdas atliko preliminarų tyrimą. Dėl COVID-19 pandemijos jie praleido 2020 m., tačiau 2021 ir 2022 m. atliko didesnius tolesnius tyrimus. Iš viso Jungtinėje Karalystėje jie į tyrimą pasikvietė daugiau nei 400 žmonių, turinčių 4–9 metų amžiaus vaikus.
Komanda savo darbą tikrino du kartus – vieną kartą apklausė tėvus likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, o kitą kartą – likus savaitei iki Kalėdų. Kiekvieną kartą jie tėvams uždavė klausimus apie su Kalėdomis susijusį elgesį ir jų pačių jausmus, susijusius su švente, o taip pat apie jų vaikų tikėjimą Kalėdų Seneliu. Jie taip pat klausė apie trijų rūšių elgesį: raginamąjį („mano vaikas pasidalijo savo žaislais po raginimo“), neraginamąjį („mano vaikas padėjo atlikti namų ruošos darbus be raginimo“) ir deviantinį („mano vaikas melavo“).
Remiantis tėvų ataskaitomis, tarp dviejų laikotarpių bendras vaikų elgesys reikšmingai nepasikeitė.
„Jie nerado įrodymų, kad artėjant Kalėdoms vaikai elgtųsi geriau“, – sako Čikagos universiteto mokslininkė Jane Risen, kuri šiame darbe nedalyvavo. Nepaisant to, kad daugelis tėvų sako, jog Kalėdas naudoja kaip priemonę geram elgesiui skatinti – geroms mergaitėms ir berniukams žada dovanų.
Vis dėlto R. Kapitány komanda nustatė, kad skatinamas vaikų elgesys šiek tiek pagerėjo. Įsigilinę į duomenis, jie nustatė, kad vaiko tikėjimas Kalėdų Seneliu nesusijęs su šiuo pagerėjimu, kaip ir šeimų religingumas. Tyrėjas sako, kad tai „jam nėra didelė staigmena, nes pats religinis tikėjimas paprastai nėra labai stiprus veiksnys, leidžiantis nuspėti, ką žmonės daro“.
Vietoj to komanda nustatė, kad vaikai, kuriems teko atlikti daugiau Kalėdų ritualų, buvo labiau linkę atlikti daugiau gero elgesio veiksmų. Tokie ritualai apima papuošimų kabinimą, neįprastų drabužių, pavyzdžiui, kalėdinių megztinių, dėvėjimą, ėjimą į kalėdinius renginius ir šventinio maisto valgymą.
„Žmonės Vakarų visuomenėje nėra linkę Kalėdų laikyti ritualu, – sako R. Kapitány, tačiau tai atitinka sociologų naudojamą apibrėžimą. Jis sako, kad tyrimo rezultatai atitinka jau turimus duomenis, kad žmogaus socialinis kontekstas geriau nusako jo veiksmus nei įsitikinimai. „Daugelis pamaldžių tikinčiųjų daro gerus dalykus, kurie atitinka jų įsitikinimus, nes aplinkiniai žmonės pritaria tiems patiems įsitikinimams ir taip pat daro tuos gerus dalykus, – sako jis. – Tai stiprinanti grandinė.“
Tačiau J. Risen atsargiau vertina tariamą ryšį tarp kalėdinių ritualų ir vaikų elgesio – nes jis išryškėjo ne visuose trijuose duomenų rinkiniuose. Čia yra įdomi hipotezė, sako ji, tačiau ją reikia „labiau patvirtinti“ – galbūt atsitiktine tvarka priskiriant vaikus, kuriems bus stipriai primenama apie Kalėdas, ir lyginant juos su kitais.
Nepaisant to, ji sako, kad vaikų tikėjimo Kalėdų Seneliu tyrimas galėtų duoti tikrų įžvalgų. Daugelis tyrimų parodė, kad žmonių religijos suvokimas, pavyzdžiui, prašant galvoti apie Dievą, gali subtiliai pagerinti jų elgesį, tačiau tai buvo tirta tik suaugusiems žmonėms. „Kalėdų Senelis yra tokia natūrali vieta apie tai galvoti su vaikais“, – sako mokslininkė.
Apibendrinant, ritualai gali sustiprinti tikėjimą antgamtiniais dalykais, nes vien dėl įdėtų pastangų tikėjimas tampa patikimesniu. „Vaiko požiūriu, suaugusieji ir visuomenė apskritai nesiimtų visų šių kitaip nepateisinamų veiksmų, nestatytų eglučių savo namuose, neapšviestų gatvių, nedėvėtų keistų megztinių, nevalgytų kitokio maisto, nedainuotų kitokių dainų, jei tai, kuo jie tiki, nebūtų tiesa, – sako R. Kapitány. – Taigi, vaiko požiūriu, tikėti Kalėdų Seneliu yra racionalu, nes suaugusieji dalyvauja didžiuliame sąmoksle, kad įtikintų juos, jog tai tiesa.“
Tyrimas paskelbtas „OSF Preprints“.
Parengta pagal „New Scientist“.
