Žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime pateiktos išvados grindžiamos 18 mėnesių amžiaus berniuko, praminto pagal radimvietę Anzick-1, gyvenusio prieš beveik 13 000 metų dabartinėje Montanos valstijoje, kaulų cheminėmis analizėmis.
Berniukas tikriausiai dar buvo maitinamas krūtimi, bet rezultatai atskleidžia, kad jo motinos mityba buvo „artimiausia [dabar jau išnykusios didžiosios katės] homotero, „mamutų specialistės“, mitybai“, – rašo tyrėjai.
Siekdama ištirti berniuko motinos mitybą, komanda berniuko kauluose ištyrė stabiliuosius izotopus – elemento atomus, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų skaičius. Šiuo metodu matuojamas savitas konkrečių radioizotopų gausumas, kuris gali būti panaudotas rekonstruojant senovės žmogaus mitybą.
Berniuko „izotopinis pirštų atspaudas“ tikriausiai buvo paveldėtas tiesiogiai iš motinos ir parodė, kad mamutai buvo svarbus maisto šaltinis visai jo šeimos grupei.
Tai savo ruožtu leidžia manyti, kad Vakarų Kloviso kultūros, kuriai priklausė berniukas, žmonės reguliariai medžiojo mamutus – ir mažesniu mastu elnius (Cervus canadensis), bizonus (Bison bison ir B. antiquus) ir dabar jau išnykusią kupranugarių (Camelops) gentį.
Gauti rezultatai yra tiesioginis Vakarų Kloviso kultūros mitybos prieš maždaug 12 800 metų įrodymas, rodantis, kad jie pirmenybę teikė mamutų (daugiausia Mammuthus columbi) mėsai, o ne visiems kitiems šaltiniams – priešingai nei teigiama teorijose, kad ši kultūra daugiausia medžiojo smulkesnius gyvūnus.
„Šie duomenys rodo, kad Vakarų Kloviso kultūros žmonės ... daugiau dėmesio skyrė megafaunai, visų pirma mamutams, ir nebuvo universalistai, kurie reguliariai maitinosi smulkiais žolėdžiais“, – rašė tyrimo autoriai.
Senovės amerikiečiai
Kloviso kultūra gyveno Šiaurės Amerikoje maždaug prieš 13 000–12 700 metų. Kadaise buvo manoma, kad jie buvo pirmieji Šiaurės Amerikos gyventojai, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad pirmieji amerikiečiai atvyko dar anksčiau – galbūt maždaug prieš 23 000 metų.
Tuo metu Amerikoje taip pat klajojo mamutai, kurie migruodavo dideliais atstumais, todėl ankstyviesiems žmonėms jie buvo patikimas riebalų ir baltymų šaltinis.
„Dėmesys mamutams padeda paaiškinti, kaip Kloviso kultūros žmonės vos per kelis šimtus metų galėjo paplisti visoje Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje“, – teigia vienas iš pagrindinių tyrimo autorių, McMasterio universiteto (Kanada) archeologas ir paleontologas Jamesas Chattersas.
Vienas pagrindinių autorių, Aliaskos Fairbankso universiteto archeologas Benas Potteris priduria, kad tyrimo rezultatai patvirtino tai, kas buvo nustatyta kitose archeologinėse vietovėse. Jis teigia, kad mamutų medžioklė užtikrino lankstų gyvenimo būdą ir leido Kloviso kultūros žmonėms persikelti į naujas vietoves, nesiremiant mažesniais medžiojamaisiais gyvūnais, kurie įvairiuose regionuose galėjo skirtis.
„Šis mobilumas atitinka tai, ką matome Kloviso kultūros technologijose ir gyvenviečių modeliuose, – sako B. Potteris. – Jie buvo labai mobilūs.“
Naujajame tyrime buvo modeliuojama Kloviso kultūros žmonių mityba analizuojant anksčiau paskelbtus Anzick-1 izotopų duomenis, o vėliau juos pakoregavus dėl jauno amžiaus ir taip įvertinus jo motinos mitybos izotopų vertes.
Gautas izotopinė informacija parodė, kad apie 40 proc. jos raciono sudarė mamutų mėsa, o didžiąją likusią dalį – kiti stambūs gyvūnai, pavyzdžiui, briedžiai ir bizonai.
Rezultatai taip pat rodo, kad smulkūs žinduoliai senovinės moters mityboje vaidino labai mažą vaidmenį – priešingai nei manyta, kad jie galėjo būti svarbus maisto šaltinis. Autoriai taip pat daro prielaidą, kad Kloviso kultūroje pirmenybė mamutų mėsai galėjo turėti įtakos šių milžiniškų žvėrių išnykimui Amerikoje baigiantis paskutiniam ledynmečiui, rašo „Live Science“.
