Tarp homininų – grupės, kuriai priklauso žmonės ir išnykusios rūšys, artimiau susijusios su žmonėmis nei su kitais gyvūnais – neandertaliečiai ir H. sapiens šiuo metu yra vieninteliai, kurie laidojo savo mirusiuosius.
„Žinome, kad yra kitų homininų, kurie turėjo tam tikrus laidojimo papročius, kažką darė su savo mirusiaisiais, bet niekas kitas nedėjo savo mirusiųjų į duobes ir neuždengdavo jų taip, kaip tai darėme mes ir neandertaliečiai“, – pasakoja pagrindinė tyrimo autorė bei Tel Avivo universiteto Izraelyje paleoantropologė Ella Been.
Siekdami daugiau sužinoti apie neandertaliečių ir H. sapiens laidojimo praktikos panašumus ir skirtumus, E. Been ir Haifos universiteto (Izraelis) archeologas Omry Barzilai išanalizavo 17 neandertaliečių ir 15 H. sapiens palaidojimų. Palaidojimai buvo nuo 35 000 iki 120 000 metų, ir visi individai buvo kilę iš Vakarų Azijos – regiono, kuriame neandertaliečiai ir H. sapiens gyveno tuo pačiu metu.
Tyrėjai aptiko daug panašumų tarp neandertaliečių ir H. sapiens palaidojimų. „Jie abu laidojo ir vyrus, ir moteris, ir kūdikius, ir vaikus, ir vyresnio amžiaus žmones“, – teigia E. Been. Abi rūšys taip pat kartu su žmonėmis laidojo daiktus. Pavyzdžiui, ankstesniuose kasinėjimuose neandertaliečių palaidojimuose buvo rasta laukinių ožkų ragų, elnių žandikaulių, vėžlių kiautų ir akmeninių dirbinių, o H. sapiens palaidojimuose – elnių ragų, šernų žandikaulių, kriauklių ir raudono mineralo ochros.
Tačiau „yra ir didelių skirtumų“, – pastebi E. Been. Pirma, „neandertaliečiai savo mirusiuosius laidojo urvuose. Ankstyvieji H. sapiens savo mirusiuosius laidojo arba už urvų ribų, arba po urvų įėjimais, o ne urvo gilumoje“.
Antra, „ankstyvieji H. sapiens beveik visada laidojo mirusiuosius vaisiaus poza, galvą palenkdami žemyn prie krūtinės“, – teigia mokslininkė. – Neandertaliečiai savo mirusiuosius laidojo įvairiose padėtyse.“
„Duomenys riboti, tačiau tai įspūdingas tyrimas, – sako Viskonsino-Medisono universiteto paleoantropologas Johnas Hawksas, nedalyvavęs šiame tyrime. Ypač svarbu, kad, pasak jo, panašu, jog būta nuoseklių laidojimo praktikų, kurios skyrė neandertaliečių ir ankstyvųjų H. sapiens palaidojimus. Tai stebina – nes nereikėtų tikėtis, kad visos šios mažos, išsibarsčiusios populiacijos ilgame erdvės ir laiko ruože dalijosi kultūriniais papročiais.
Naujajame tyrime taip pat teigiama, kad neandertaliečiai ir ankstyvieji H. sapiens savo mirusiuosius galėjo pradėti laidoti maždaug tuo pačiu metu – maždaug prieš 90–120 tūkst. metų – ir toje pačioje geografinėje teritorijoje, Levante – rytiniame Viduržemio jūros regione, kuris šiandien apima Izraelį, Palestinos teritorijas, Jordaniją, Libaną ir Siriją. Mokslininkai jau seniai mano, kad Levantas buvo pagrindiniai vartai homininams, migravusiems iš Afrikos.
„Man tai buvo labiausiai stebinantis mūsų radinys, – sako E. Been. – Tik baigę lyginti jų įpročius, susijusius su mirusiųjų laidojimu, nustatėme, kad visos kitos jų laidojimo vietos Afrikoje ir Europoje atsirado po Levanto.“
Ankstesni darbai leidžia manyti, kad neandertaliečiai ir ankstyvieji H. sapiens Levante keitėsi žiniomis, sako mokslininkė. Jei pažvelgtumėte į vietas, kuriose jie vienu metu egzistavo Levante – maždaug prieš 250 000–50 000 metų – ir turėtumėte tik artefaktus, bet ne kaulus, „nežinotumėte, ar tai neandertaliečiai, ar ankstyvieji H. sapiens“, sako ji.
Tačiau tyrėjai teigia, kad ne tik neandertaliečiai ir ankstyvieji H. sapiens Levante keitėsi žiniomis – bet ir abi žmonių linijos galėjo laidoti savo mirusiuosius dėl kitos priežasties.
„Žinome, kad kai toje pačioje teritorijoje gyvena daug grupių ir dėl to kyla spaudimas, tarkime, dėl išteklių, jos pradeda naudoti laidojimus, kad pažymėtų savo ryšį su konkrečiais urvais“, – teigia tyrėja.
Tačiau J. Hawksas mano, kad naujame tyrime ištirtų palaidojimų skaičius yra per mažas, kad būtų galima teigti, jog žmonių laidojimo praktika atsirado Levante, o iš ten pasklido po visą pasaulį.
„Kyla klausimas, ar idėjos ar koncepcijos buvo perduodamos iš vieno šaltinio, o duomenys tikrai nėra pakankamai geri, kad įrodytų tokį informacijos srautą“, – sako J. Hawksas.
E. Been sutinka, kad palaidojimų skaičius nedidelis. „Turėtume atlikti daugiau kasinėjimų, – pažymi ji. – Galbūt po trejų metų, po 30 ar 300 rasime daugiau palaidojimų, ir pasekmės pasikeis“.
Šių metų pradžioje mokslininkai išsamiai aprašė savo atradimus žurnale „L'Anthropologie“, rašo „Live Science“.
