Ypač jaunos patelės, migruojančios iš vienos grupės į kitą, su savimi atsineša savo kultūrines žinias, o grupės gali derinti naujus metodus su jau esamais, kad efektyviau rastų maistą. Tokia „kaupiamoji kultūra“ reiškia, kad kai kurios šimpanzių bendruomenės laikui bėgant tampa technologiškai pažangesnės – nors ir labai lėtai, sako Andrew Whitenas iš Šv. Andriaus universiteto (Jungtinė Karalystė).
„Jei šimpanzės turi tam tikrų kultūrinių žinių, kurių neturi bendruomenė, į kurią jos persikelia, jos gali jas perduoti – lygiai taip pat, kaip perduoda genus, – sako jis. – Ir tada iš to kyla ši kultūra.“
Mokslininkai jau žinojo, kad šimpanzės geba sudėtingai naudotis įrankiais ir perduoti šias žinias savo palikuonims. Tačiau palyginus su sparčia žmonių technologine raida, atrodė, kad šimpanzės netobulina ankstesnių naujovių, sako A. Whitenas. Dėl to, kad šimpanzių įrankiai dažnai gaminami iš biologiškai suyrančių augalų, mokslininkams sunku sekti jų kultūrinę raidą.
Cassandra Gunasekaram iš Ciuricho universiteto (Šveicarija) įtarė, kad ji galėtų pritaikyti genetinę analizę šiai mįslei išspręsti. Šimpanzių patinai lieka savo gimtojoje vietovėje, o jaunos patelės palieka gimtąsias bendruomenes ir ieško partnerių kitur. Jai buvo įdomu, ar tos patelės su savimi į naujas grupes atsineša ir savo įgūdžius.
Kad tai išsiaiškintų, ji su kolegomis surinko duomenis apie 240 šimpanzių, atstovaujančių visiems keturiems porūšiams, kuriuos anksčiau surinko kitos mokslininkų grupės 35 tyrimų vietose Afrikoje. Duomenys apėmė tikslią informaciją apie tai, kokius įrankius (jei tokių buvo) naudojo kiekvienas iš gyvūnų, ir apie jų genetinius ryšius per pastaruosius 15 000 metų. „Genetika suteikia mums savotišką laiko mašiną, leidžiančią sužinoti, kaip kultūra praeityje buvo perduodama tarp šimpanzių, – sako Whitenas. – Tai, kad galime gauti šių naujų įžvalgų, yra tikras atradimas.“
Kai kurios šimpanzės termitų medžioklei naudojo sudėtingus įrankių derinius, pavyzdžiui, gręžimui pritaikytą lazdą ir žvejybinį šepetį, pagamintą traukiant tarp dantų augalo stiebą. Tyrėjai nustatė, kad tikimybė, jog šimpanzės, turinčios pažangiausius įrankių rinkinius, turės tą pačią DNR, buvo 3–5 kartus didesnė nei tos, kurios naudojo paprastus įrankius arba visai nenaudojo jokių įrankių, nors jos galėjo gyventi už tūkstančių kilometrų. Be to, pažangių įrankių naudojimas buvo labiau susijęs su patelių migracija, palyginti su paprastų įrankių naudojimu arba nenaudojimu.
„Mūsų aiškinimu, šie sudėtingi įrankių rinkiniai iš tikrųjų yra išrasti galbūt remiantis paprastesne ankstesne forma, todėl jie turi priklausyti nuo to, kad juos iš pradžių išradusios bendruomenės perdavė juos visoms kitoms bendruomenėms“, – sako A. Whitenas.
„Tai rodo, kad sudėtingi įrankiai priklauso nuo socialinių mainų tarp grupių, o tai labai netikėta ir įdomu“, – teigia C. Gunasekaram.
Ženevos universiteto mokslininkas Thibaudas Gruberis nėra nustebintas šių rezultatų, tačiau teigia, kad sudėtingo elgesio apibrėžimas yra diskutuotinas. „20 metų dirbęs su šimpanzėmis, drįsčiau teigti, kad pats lazdų naudojimas yra sudėtingas“, – sako jis.
Pavyzdžiui, jo paties komanda nustatė, kad šimpanzės, gaminančios kempines ne iš lapų, o iš samanų, turi vadinamąją kumuliacinę kultūrą, kuri nėra sudėtingesnė, tačiau efektyviau veikia, kai reikia sugerti mineralų turtingą vandenį iš molio duobių. „Tai ne sudėtingesnės, o tiesiog anksčiau sukurtos technikos pagrindu sukurtos technikos klausimas“, – aiškina tyrėjas.
Šimpanzių kumuliacinė kultūra, palyginti su žmonėmis, vis dar yra pastebimai lėtesnė, tikriausiai dėl skirtingų jų kognityvinių gebėjimų ir kalbos nebuvimo, sako C. Gunasekaram. Be to, šimpanzės, palyginti su žmonėmis, kur kas mažiau bendrauja su kitais individais už savo bendruomenės ribų, todėl turi mažiau galimybių dalytis kultūra.
Tyrimas paskelbtas „Science“.
Parengta pagal „New Scientist“.
