Pasak tyrimo autorių, neandertaliečiai klestėjo daugiau kaip 200 000 metų įvairiuose geografiniuose regionuose, todėl natūralu, kad mokslininkus domina, kaip jie gyveno.
Atlikti jų medžioklės ir stambių medžiojamųjų gyvūnų dorojimo tyrimai. Neandertaliečiai buvo patyrę medžiotojai – jie medžiojo meškas ir kitus plėšrūnus. Rytinėje Iberijos dalyje rasta pora viduriniojo paleolito liūto kaulų su pjūvių žymėmis rodo, kad žvėris buvo dorojamas, o ant kitų tuo pačiu laikotarpiu datuojamų pietvakarių Prancūzijoje rastų liūto kaulų rasta pjūvių žymių, rodančių, kad gyvūnui buvo nudirta oda.
Mokslininkai, atlikę kruopščią urvinio liūto skeleto analizę, anksčiau taip pat aptiko įrodymų, kad maždaug prieš 48 000 metų liūtas buvo sužalotas medine ietimi – ir tai gali būti ankstyviausias iki šiol žinomas liūtų medžioklės pavyzdys.
Tyrėjų komanda patikrino savo hipotezę, atkurdama medinio ieties smūgio į šonkaulį balistinius duomenis, suderindama smūgio kryptį, kampą ir įsiskverbimo gylį. Sprendžiant iš šių aspektų, atrodo, kad ietis pervėrė kairiąją urvinio liūto pilvo pusę ir prieš pataikydama į dešinės pusės šonkaulius, perskrodė pro gyvybiškai svarbius organus. Tame pačiame tyrime taip pat rasta urvinių liūtų letenų kaulų, ant kurių matyti, kad maždaug prieš 190 000 metų buvo dirta oda.
Tačiau mažesniems medžiojamiesiems gyvūnams – pavyzdžiui, paukščiams – iki šiol buvo skirta daug mažiau dėmesio. Tačiau „paukščiai yra papildomas mitybos šaltinis, kuris galėjo atlikti esminį vaidmenį neandertaliečiams prisitaikant ir išgyvenant“, – rašo dabartinio tyrimo bendraautorė Mariana Nabais iš Ispanijos Katalikiškojo paleoekologijos instituto, ir jos kolegos. Todėl tyrėjai atliko bandomąjį tyrimą, imituojantį ankstyvojo žmogaus maisto gaminimo ir dorojimo metodus, kad būtų galima nustatyti atskaitos tašką ir sudaryti specialiųjų ženklų duomenų bazę, kuri padėtų archeologams geriau išanalizuoti artefaktus, lyginant juose esančius ženklus su duomenų baze.
Paukštiena ant atviros ugnies
M. Nabais su kolegomis Portugalijos laukinės gamtos rezervate surinko ir užšaldė paukščių, nugaišusių natūraliomis sąlygomis, egzempliorius pagal rūšis, kurios taksonomiškai atspindėtų tas, kurias neandertaliečiai galėjo medžioti Pirėnų pusiasalyje: juodąsias varnas, karvelius keršulius ir pietinius purplelius. Visiems penkiems egzemplioriams buvo pašalintos plunksnos.
Du iš jų buvo išdoroti nekepti, prireikus naudojant studentų pagamintas titnago nuoskalas (naudoti metodai buvo pagrįsti archeologiniais radiniais ir etnografiniais duomenimis). Tada mokslininkai išvalė ir išdžiovino kaulus, apžiūrėjo juos per mikroskopą, ieškodami pjūvių, lūžių ir ugnies paliktų žymių. Jie taip pat išanalizavo, ar titnago skeltės nenusidėvėjo – ir rado nedidelius pusmėnulio formos įbrėžimus kraštuose.
„Titnago nuoskalos naudojimas dorojimui reikalauja didelio tikslumo ir pastangų, kurių iki šio eksperimento nebuvome iki galo įvertinę, – pasakoja M. Nabais. – Nuoskalos buvo aštresnės, nei manėme iš pradžių, todėl reikėjo atsargiai su jomis elgtis, kad padarytume tikslius pjūvius ir patys nesusižeistume pirštų. Šie praktiniai eksperimentai išryškino praktinius neandertaliečių maisto dorojimo ir gaminimo iššūkius, suteikdami apčiuopiamą ryšį su jų kasdieniu gyvenimu ir išgyvenimo strategijomis.“
Kiti trys paukščiai buvo kepami sveiki (nesupjaustyti) ant įkaitusių anglių 500 °C temperatūroje: iš pradžių keturias minutes ant pilvo, tada apversti ir kepti dar tris minutes. Komanda stengėsi palaikyti vienodą temperatūrą ir stebėti kepimo trukmę, kad neperkeptų mėsos. „Galbūt dėl to, kad prieš kepimą paukščiams pašalinome plunksnas, kepimo procesas buvo daug greitesnis, nei tikėjomės, – pasakoja M. Nabais. – Tiesą sakant, daugiau laiko skyrėme anglių paruošimui nei pačiam kepimui, kuris truko mažiau nei dešimt minučių.“
Komanda taip pat ištyrė iškeptų paukščių kaulus. Pirmuoju atveju šie kaulai buvo daug trapesni – kai kurie iš jų buvo sutrupėję – ir beveik visi turėjo juodų arba rudų ugnies paliktų žymių, taip pat juodų dėmių kai kurių kaulų vidinėse ertmėse. „Kadangi apdegę paukščių kaulai yra linkę lūžti ir greičiau suirti, todėl archeologinėse vietovėse kepimo veikla gali likti nepastebėta, – rašo tyrimo autoriai. – Tokie pastebėjimai rodo, kad maisto ruošimo būdai daro didelę įtaką skeleto liekanų išsaugojimui archeologiniuose kontekstuose, o tai gali turėti įtakos tam tikrų maisto ruošimo praktikų archeologiniam matomumui.“
M. Nabais ir kiti pabrėžė, kad tai tik bandomasis tyrimas su labai maža imtimi ir ribotu rūšių skaičiumi. Neandertaliečių valgyti paukščiai galėjo būti įvairesni. Ir nepaisant kruopščios eksperimentinių sąlygų kontrolės, tiesiog neįmanoma tiksliai atkartoti neandertaliečių metodų, realaus pasaulio sąlygų ir platesnio kultūrinio konteksto. Mokslininkai ragina tęsti tyrimus, išplėsti eksperimentus, įtraukiant daugiau paukščių rūšių ir skirtingus maisto ruošimo būdus.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Frontiers in Environmental Archaeology“.
Parengta pagal „Ars Technica“.
