Atrodo, kad Mikelandželas Siksto koplyčios lubų freskoje „Tvanas“ pavaizdavo krūties vėžiu sergančią moterį – tai galėjo įkūnyti idėją apie neišvengiamą mirtį.
Tyrėjai jau anksčiau jo skulptūroje „Naktis“, datuojamoje apie 1526–1533 m., nustatė krūties vėžio požymių, įskaitant patinimą ir odos susiraukšlėjimą bei įdubimus.
Dabar Raffaella Bianucci iš Paryžiaus Saclay universiteto Prancūzijoje ir jos kolegos pastebėjo panašių požymių ir „Tvane“, kurį Mikelandželas nutapė ant Siksto koplyčios Vatikane lubų 1508–1512 m. Vienoje iš devynių Pradžios knygos scenų „Tvanas“ vaizduojama Nojaus arka – pasakojimas apie tai, kaip Dievas užtvindo Žemę kaip bausmę už žmonijos amoralumą.
R. Bianucci ir jos komanda pastebėjo vieną moterį, kurios dešinės krūties spenelis ir areolė yra įdubę, apsupti nelygumų ir gumbų. Jie taip pat atkreipė dėmesį į nedidelį iškilimą prie pažasties, kuris gali reikšti padidėjusius limfmazgius – dar vieną vėžio požymį.
Pirmiausia menininkas Mikelandželas, prieš tapydamas paveikslą „Tvanas“, dalyvavo žmonių skrodimuose. Todėl jis tikriausiai žinojo apie vėžinius auglius, kurie buvo užfiksuoti dar antikos laikais, sako R. Bianucci.
Mikelandželas galėjo nutapyti krūties vėžį norėdamas pavaizduoti ligą kaip bausmę už geismą, nes ši „nuodėmė“ buvo siejama su moterų krūtimis, sako R. Bianucci. Pradžios knygos tema yra ta, kad Dievas supažindino žmoniją su mirtingumu kaip bausme už nuodėmę.
„Galima daryti prielaidą, kad ši mintis susijusi su mirties neišvengiamumu. Buvo žinoma, kad vėžys yra nepagydomas, todėl jis sukelia didelį emocinį krūvį, ir tikėtina, kad moteris, radusi guzelį krūtyje, žinojo galimą baigtį“, – sako medicinos istorikė iš Edinburgo universiteto Jungtinėje Karalystėje Agnes Arnold-Forster.
„Tačiau Mikelandželas galėjo nevaizduoti vėžio sąmoningai, nes moters odoje nėra jokių opų, o tai būtų buvęs akivaizdesnis vizualinis ligos požymis. Žinoma, tai gali būti vėžys – tiesiog negalime to tvirtai žinoti“, – priduria A. Arnold-Forster.
Parengta pagal „New Scientist“.
