Ant dešiniojo šono suglaustomis kojomis paguldytuose griaučius sudaro septynių nesusijusių akmens amžiaus vyrų ir moterų ilgieji kaulai (besiskiriantys keliais šimtmečiais) ir prieš 2500 metų mirusios romėnės kaukolė.
Surinktas skeletas atspindi tikrą meistriškumą ir anatomijos žinias, tačiau klausimas, kas ir kodėl jį surinko, lieka paslaptimi, sako Barbara Veselka iš Briuselio laisvojo universiteto Belgijoje.
„Tai tikrai leidžia geriau suprasti socialinius ir kultūrinius gyvenimo ir mirties aspektus abiem šiais laikotarpiais, - sako ji. „Juk romėnai kremuodavo savo mirusiuosius, užkasdavo likučius į žemę ir viskas? Akivaizdu, kad ne. Galbūt jie darė kur kas daugiau, nei manėme“.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje mokslininkai skeletą rado II a. romėnų degintinėse kapinėse Pommeroeulo mieste, Belgijoje. Prie galvos padėtas romėniškas kaulinis smeigtukas leido mokslininkams manyti, kad tai romėniškasis palaidojimas - ir būtent taip skeletas buvo pristatomas Musée du Malgré-Tout Viroinvalyje, Belgijoje.
Tačiau neseniai B. Veselka ir jos kolegos tokia versija suabejojo. Ant šono gulinti skeleto padėtis buvo būdinga ankstyvojo bronzos amžiaus palaidojimams - priešingai nei romėnų palaidojimams, kai žmonės būdavo guldomi ant nugaros. Nepaisant to, kad slanksteliai buvo idealiai išlyginti, jie atrodė kaip paauglių ir vyresniųjų kaulų mišinys, o šlaunikaulis atrodė per didelis dubeniui. „Pradėjau galvoti, kad čia kažkas tikrai keisto“, - prisimena tyrėja.
Tad komanda atliko rankų ir kojų kaulų, kaukolės ir penkių pirštų datavimą radioaktyviąja anglimi. Jie taip pat atliko kelių ilgųjų kaulų ir kaukolės senovinę DNR analizę. Jų nuostabai, rezultatai parodė, kad kaulai priklauso prieš 4212-4445 m. gyvenusiems mažiausiai septyniems nesusijusiems asmenims, priklausiusioms kelioms skirtingoms kartoms.
Radiokarboninis kaukolės datavimas nebuvo įtikinamas, tačiau DNR analizė parodė, kad kaukolė priklausė galų romėnei, kurios genai stipriai sutapo su dviejų jaunų brolio ir sesers, maždaug prieš 1800 metų palaidotų romėniškose kapinėse už 150 km į rytus, genais.
Archeologai žino, kad senovės žmonės kartais manipuliuodavo žmonių kaulais: surinkdavo juos į vieną skeletą ir net gamindavo iš jų įrankius, galbūt vartodavo jų kaulų smegenis.
Tačiau tai pirmas atradimas, kai skeletas sudaro tokį amžių ir kultūrų mišinį, sako B. Veselka. Ji priduria, kad skeletas buvo ypač įtikinamas kaip vieno individo skeletas, atspindintis jo kūrėjų žinias apie žmogaus anatomiją. „Jie tikrai žinojo, ką daro“, - sako mokslininkė.
Ji mano, kad bronzos amžiaus gentys galėjo surinkti kaulus ir sukurti vieną skeletą kaip vienybės simbolį - o romėnai galėjo pridėti kaukolę iš pagarbos mirusiesiems, jei kasdami kapus netyčia sulaužė pirminę neolitinę kaukolę. Alternatyvi teorija teigia, kad dėl kol kas nežinomų priežasčių romėnai ir sukūrė visą kaulų konstrukciją.
Kas tiksliai įvyko šiame galų romėnų kape, lieka „žavinga mįslė“, sako tyrime nedalyvavęs Berno universiteto (Šveicarija) atstovas Marco Milella. Pasak jo, tai, kad kūnas buvo rekonstruotas tikriausiai du kartus per tūkstančius metų, rodo, kaip žmonių kūnai bėgant laikui „nuolat konceptualizuojami ir įkraunami kultūrinėmis ir socialinėmis reikšmėmis“.
Taip pat Berno universitete dirbanti Zita Laffranchi mano, kad šis tyrimas pabrėžia, jog labai svarbu derinti šiuolaikinius metodus su naujais ir senais atradimais. „Taip mes galime matomais padaryti dalykus, kurie archeologiniu požiūriu paprastai yra nematomi, - sako ji. - Tai tikrai intriguoja.“
Nors kai kurie žmonės sako B. Veselkai, kad ji rado „neolitinį Frankenšteiną“, ji šį terminą laiko nepagarbiu. „Tai buvo kažkieno mylimi žmonės, - sako ji. - Jei kieno nors močiutę pavadinsi Frankenšteinu, tai bus nederama“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „New Scientist“.
