Spalio 1 d. žurnale „Frontiers in Aging“ paskelbtame tyrime daug vilčių teikia „CheekAge“ – nauja priemonė, kuri naudoja mėginius iš burnos tepinėlio, kad įvertintų žmogaus mirties riziką per vienerius metus. 69–101 metų amžiaus suaugusiųjų grupėje šis testas buvo glaudžiai susijęs su mirties nuo bet kokios priežasties rizika.
„CheekAge“ yra epigenetinis laikrodis – priemonė, kuri matuoja asmens „biologinį amžių“ pagal cheminių medžiagų, esančių DNR, struktūrą. Daugeliu atvejų „biologinis amžius daug daugiau pasako [apie žmogaus sveikatą] nei jo gyvenimo šioje planetoje metai“, – sako Bucko senėjimo tyrimų instituto (JAV) docentas Davidas Furmanas, kuris nedalyvavo atliekant naująjį tyrimą.
Ilgalaikė tokių įrankių, kaip „CheekAge“, viltis – padėti žmonėms sulėtinti biologinį senėjimą arba užkirsti jam kelią. Tačiau kol kas tokie įrankiai negali pasakyti, kaip tai padaryti, teigia D. Furmanas ir pagrindinis tyrimo autorius, kompanijos „Tally Health“ Niujorke matematinės biologijos ir duomenų mokslo vadovas Maximas Shokhirevas.
Ką daro „CheekAge“ ir ko ji negali padaryti
Epigenetiniai laikrodžiai tiria kraujo ir kitų audinių senėjimą: leidžia prognozuoti asmens chronologinį amžių ir jo mirties bei su amžiumi susijusių ligų – pavyzdžiui, vėžio – riziką. Dažniausias senėjimo požymis, kurio ieško laikrodžiai, yra DNR metilinimas – procesas, kurio metu mažos molekulės, vadinamos metilo grupėmis, laikui bėgant prisijungia prie DNR. Šios molekulės padeda kontroliuoti genų raišką, įjungti ir išjungti tam tikrus genus.
Mokslininkai „CheekAge“ sukūrė naudodami 18–93 metų amžiaus žmonių skruostų tepinėlius. Jie susiejo skruosto ląstelių DNR metilinimo dėsningumus su bendru sveikatos balu, kurį nustatė atsižvelgdami į tokius veiksnius kaip streso lygį, išsilavinimą ir kūno masės indeksą. Tokiu būdu asmens „CheekAge“ balas buvo susietas su jo sveikatos būkle ir akivaizdžiu biologinio senėjimo laipsniu.
Tada mokslininkai nustatė, kaip tiksliai „CheekAge“ koreliuoja su mirties rizika. Šiuo tikslu jie ištyrė savanorius, įtrauktus į „Lothian Birth Cohorts“ – ilgalaikę mokslinių tyrimų programą, pagal kurią stebimas dalyvių senėjimas nuo vaikystės iki pilnametystės. Šioje šiek tiek daugiau nei 15 000 žmonių grupėje mokslininkai kas trejus metus ėmė kraujo mėginius, kuriuos buvo galima naudoti DNR metilinimo pokyčiams maždaug 450 000 genomo vietų stebėti. Buvo atsižvelgta į kiekvieno asmens būklę, siekiant susieti epigenetiką su mirties rizika.
Tada komanda pasitelkė epigenetinius modelius, išmoktus iš kraujo duomenų. Jie nustatė, kad „CheekAge“, nepaisant to, kad buvo apmokytas pagal burnos tepinėlius, vis tiek rodė stiprų ryšį su mirties rizikos duomenimis, gautais iš atskiro kraujo duomenų rinkinio, kuriame buvo stebimas mirtingumas.
„Buvome nustebinti, kad „CheekAge“ taip gerai veikė kito audinio atveju, – sako M. Shokhirevas. – Tai gali reikšti, kad „CheekAge“ užfiksuoja sveikatos signalus, kurie išlieka tarp skirtingų audinių tipų“.
Kol kas „CheekAge“ buvo naudojama retroaktyviai duomenų analizei – tyrėjai žinojo, kas gyveno ir mirė ir kaip tuo metu atrodė jų atitinkama epigenetika. Išvedę šiuos dėsningumus, dabar jie gali naudoti įrankį gyvų žmonių mirties rizikai įvertinti.
„Negalime numatyti, ar artimiausius metus žmogus gyvens, ar mirs – tačiau galime pastebėti padidėjusią arba sumažėjusią mirtingumo dėl visų priežasčių riziką“, – aiškina M Shokhirevas. Reikia atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų galima nustatyti, ar testas gali padėti numatyti kitus sveikatos rodiklius – pavyzdžiui, su amžiumi susijusių ligų tikimybę.
„Vienas iš pagrindinių tikslų [kuriant epigenetinius laikrodžius] yra nustatyti intervencijas, galinčias paveikti ar sulėtinti šiuos įgimtus senėjimo mechanizmus“, – sako tyrime nedalyvavęs Kalifornijos universiteto žmogaus genetikos ir biostatistikos profesorius Steve'as Horvathas.
Šiuo metu tyrimai nenurodo jokių konkrečių gydymo būdų, todėl žmonės turėtų juos vertinti atsargiai. Paprasti vartotojai „CheekAge“ įsigyti negali, tačiau ta pati tyrimų grupė sukūrė panašų produktą, vadinamą „TallyAge Test“, kuris šiuo metu yra parduodamas. Šiuose komerciniuose epigenetinio laikrodžio testuose trūksta standartizacijos ir kyla rizika neteisingai interpretuoti rezultatus, pastebi S. Horvathas, kuris pirmasis sukūrė epigenetinį laikrodį.
„Mes labai mažai suprantame, kaip pakeisti epigenetinį kraštovaizdį“, – pabrėžia D. Furmanas. Jis epigenetinio laikrodžio testus apibūdina kaip „vidutiniškai naudingus“, kad būtų galima stebėti asmenų elgesio pokyčius – pavyzdžiui, fizinio aktyvumo ar mitybos – ir ar jie susiję su epigenetiniais pokyčiais.
„Tačiau jie [epigenetiniai laikrodžiai] nenurodo, ką daryti, todėl yra daug apribojimų“, – apibendrina D. Furmanas.
Parengta pagal „Live Science“.
