Analizuodami Atlanto vėplių (Odobenus rosmarus rosmarus) ilčių pavyzdžius, kuriuos Grenlandijoje surinko senovės norvegų tyrinėtojai ir kurie vėliau buvo eksportuoti į Europą prekybai, archeologai nustatė vietas, kuriose norvegų ir inuitų veiklų zonos greičiausiai persidengė, rašoma žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime.
Tyrėjai taip pat atkūrė ir plaukiojo norvegiškais laivais – kad suprastų, kokią ilgą ir pavojingą kelionę norvegai turėjo įveikti iš pietų Grenlandijos į Didžiąją Arktį, dėl vėplių medžioklės.
Archeologai jau iš anksčiau žinojo, kad norvegai, Islandijos ir Grenlandijos gyventojai maždaug nuo 900 m. medžiojo vėplius dėl ilčių ir sukūrė prekybos tinklą, kuris apėmė visą Europą.
„Vėplių iltys buvo laikomos to meto auksu, – pasakoja pagrindinė tyrimo autorė, Kopenhagos universiteto bioarcheologė Emily Ruiz-Puerta. – Žmonės naudojo vėplių iltis, kad sumokėtų bažnytinius mokesčius. Jos buvo laikomas labai elitine dovana“.
Galiausiai šiauriečiai išnaikino Islandijos vėplių populiaciją ir turėjo plaukti į Grenlandiją, kad išlaikytų ilčių srautą. Archeologai manė, kad norvegai vėplius medžiojo tik pietinėje Grenlandijos dalyje, kur patys ir buvo įsikūrę. Tačiau 2024 m. disertacijoje E. Ruiz-Puerta ištyrė genetinius vėplių pėdsakus visoje Arktyje ir nustatė, kad kiekviena populiacija turi savitą genetinį parašą. Tai reiškė, kad jei įmanoma išgauti DNR iš Grenlandijoje ar Europoje esančio vėplio ilties artefakto, E. Ruiz-Puerta gali ir tiksliai nustatyti, iš kur Šiaurės Amerikoje ir Islandijoje jis atsirado.
„Mus labai nustebino tai, kad didžioji dalis į Europą eksportuojamų vėplių ilčių buvo iš labai atokių medžioklės plotų, esančių giliai Arktyje“, – teigia Lundo universiteto (Švedija) archeologijos profesorius ir kitas tyrimo autorius Peteris Jordanas.
Iki XIII a. dauguma vėplių ilčių pavyzdžių buvo surinkti už šimtų kilometrų į šiaurę nuo norvegų gyvenviečių, sako E. Ruiz-Puerta. Kad norvegų prekybininkai gautų vėplių ilčių taip toli šiaurėje, gali būti, kad jie išvystė pakankamai pažangius laivininkystės gebėjimus, kad galėtų išlikti ant jūros ledo ir galėtų medžioti vėplius ir galbūt net prekiauti vėplių iltimis su Tulės inuitais – vietiniais gyventojais, gyvenusiais dabartinės rytinės Rusijos, Kanados Arkties ir Grenlandijos dalyse. Galbūt norvegai liko pietinėje Grenlandijos dalyje ir prekiavo su ten gyvenusiais Tulės inuitais.
Taip pat apie XIII a. į tuos pačius šiaurinius medžioklės plotus neseniai buvo atsikraustę Tulės inuitai. Jie buvo išgyvenimo Arktyje specialistai ir buvo sukūrę sudėtingus harpūnus, kurie efektyviai įsmigdavo į grobį ir leisdavo medžioti vėplius atviruose vandenyse. Mokslininkai teigia, kad inuitai galėjo aprūpinti šiauriečius prekybininkus vėplių iltimis, jei šiauriečiai būtų turėję kuo vertingu prekiauti.
Tyrime pažymima, kad nerasta įrodymų, jog Tulės inuitai būtų keliavę pakankamai toli į pietus, kad galėtų susisiekti su norvegų gyvenvietėmis Grenlandijoje. Tačiau įmanoma, kad norvegai keliavo į Didžiąją Arktį medžioti vėplių ir ten bendravo su Tulės inuitais. Siekdamas patikrinti šią idėją, tyrimo bendraautorius Lundo universiteto archeologas Greeras Jarrettas atkūrė norvegų laivus ir jais plaukiojo – kad ištirtų kelionės galimybes ir galimus maršrutus, kuriais norvegų keliautojai galėjo keliauti į Didžiąją Arktį.
Kad galėtų atlikti šią kelionę, „vėplių medžiotojai tikriausiai išvykdavo iš norvegų gyvenviečių, kai tik atsitraukdavo jūros ledas, – teigia G. Jarrettas. – Tie, kurie norėjo pasiekti tolimąją šiaurę, turėjo labai trumpą sezoninį laikotarpį, per kurį galėjo nukeliauti iki pakrantės, sumedžioti vėplius, apdoroti ir išsaugoti odas bei iltis savo laivuose bei grįžti namo, kol jūros vėl užšals.“ Per šį trumpą laikotarpį šiauriečiai greičiausiai galėdavo sumedžioti šimtus vėplių ir į sudėtingą kelionę leisdavosi tik kas kelerius metus, priduria E. Ruiz-Puerta.
G. Jarretto ir jos kolegų kelionės padėjo jiems suprasti norvegų galimybes. Tyrėjai nustatė, kad norvegų prekybininkai galėjo nuplaukti šimtus kilometrų iki Arkties rato, kur jie galbūt susidūrė su inuitais iš Tulės.
Tikėtina, kad vikingai (daugiausia iš dabartinės Norvegijos teritorijos) su Amerikos čiabuviais susitiko dar anksčiau – Niufaundlende, Kanadoje, kur vikingai atvyko 1021 m. Taip pat tikėtina, kad Grenlandijos norvegai buvo susidūrę su tuniitais, kurie gyveno anksčiau nei Tulės inuitai, rašo tyrėjai. Pavyzdžiui, šiaurės vakarų Grenlandijoje esančioje tuniitų gyvenvietėje buvo rastas žalvarinio puodo fragmentas. Tačiau kalbant apie galimą vėplių medžioklės ryšį, Šiaurės Amerikos čiabuvių ir europiečių kontaktai galėjo įvykti XIII a., t. y. maždaug 200 metų prieš Kolumbui išsilaipinant Karibuose.
„Manau, kad žmonijos istorijai tai labai svarbu, – sako E. Ruiz-Puerta.
Parengta pagal „Live Science“.
