Atrodytų, jie turėjo gyventi savo kasdienį gyvenimą: gaminti akmeninius įrankius, valgyti paukščius ir grybus, raižyti simbolius ant uolų, kurti papuošalus iš plunksnų ir kriauklių. Tačiau tikriausiai jie niekada nesuvokė, kad yra vieni iš paskutiniųjų savo rūšies atstovų.
Bet iš tikrųjų jų išnykimo istorija prasideda dešimtimis tūkstančių metų anksčiau – kai neandertaliečiai atsiskyrė ir išsisklaidė, galiausiai nutraukdami beveik pusę milijono metų trukusį sėkmingą egzistavimą viename iš atšiauriausių Eurazijos regionų.
Prieš 34 000 metų mūsų artimiausi giminaičiai faktiškai išnyko. Tačiau kadangi šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai tūkstančius metų sutapo laike ir erdvėje, archeologai ilgai svarstė, ar mūsų rūšis išnaikino savo artimiausius giminaičius. Tai galėjo įvykti tiesiogiai – pavyzdžiui per smurtą ir karus – arba netiesiogiai – per ligas ar dėl išteklių konkurencijos.
Dabar mokslininkai sprendžia paslaptį, kaip neandertaliečiai išmirė – ir kokį vaidmenį jų išnykimui suvaidino mūsų rūšis.
„Manau, kad mes žinome, kas nutiko neandertaliečiams, ir tai yra sudėtinga“, – sako Niujorko universiteto biologinė antropologė Shara Bailey.
Dešimtmečius atliekami tyrimai atskleidė sudėtingą vaizdą: neandertaliečių grupių konkurencija, kraujomaiša – ir taip, šiuolaikiniai žmonės padėjo ištrinti mūsų artimiausius giminaičius iš mūsų planetos.
Mūsų artimiausių giminaičių iškilimas ir išnykimas
Šiuolaikinė neandertaliečių istorija prasidėjo 1856 m., kai darbininkai Vokietijos Neanderio slėnyje esančiame karjere rado keistai atrodančią ne visai žmogaus kaukolę.
Archeologai kaukolei suteikė naują rūšies pavadinimą: Homo neanderthalensis. Pirmaisiais dešimtmečiais po atradimo mokslininkai manė, kad tai buvo buki, neišsivystę urvažmogiai. Toks vaizdinys buvo grindžiamas ydinga seno neandertaliečio, kurio stuburą deformavo artritas, skeleto, rasto La Chapelle-aux-Saints vietovėje Prancūzijoje, rekonstrukcija.
Dabar daugiau nei 150 metų kaupiami archeologiniai ir genetiniai įrodymai aiškiai rodo, kad šie ankstyvieji žmonių giminaičiai buvo daug labiau pažengę, nei manėme iš pradžių. Neandertaliečiai gamino sudėtingus įrankius, galbūt kūrė meną, puošė savo kūnus, laidojo mirusiuosius ir turėjo pažangių bendravimo gebėjimų – nors ir primityvesnę kalbą nei šiuolaikiniai žmonės. Be to, jie šimtus tūkstančių metų išgyveno sudėtingame Šiaurės Europos ir Sibiro klimate.
Remiantis archeologiniais radiniais iš vietovių nuo Rusijos iki Pirėnų pusiasalio, tikėtina, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės Europoje greta vieni kitų gyveno mažiausiai 2600 metų, o gal net 7000 metų. Tačiau tai vyko niūriu neandertaliečių istorijos laikotarpiu, kuris baigėsi jų žūtimi – todėl kyla klausimas, ar šiuolaikiniai žmonės buvo atsakingi už jų išmirimą.
Tačiau neandertaliečių gyvenimo – ir išnykimo – istorija yra regioninių skirtumų istorija, sako Vienos universiteto archeologas Tomas Highamas.
„Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, matome, kad šiuolaikiniai žmonės atvyksta į tuščias Europos erdves, kuriose, regis, nebeliko neandertaliečių, – teigia jis. – O kitose vietose matome, kad tikriausiai vyksta persidengimas... Žinome, kad vyko [šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių] kryžminimasis.“
Pirmasis empirinis tokio kryžminimosi įrodymas buvo rastas 2010 m., kai buvo nuskaitytas neandertaliečio genomas. Nuo to laiko genetinė analizė parodė, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės dalijosi ne tik geografine teritorija – mes reguliariai keitėmės DNR pirmyn ir atgal, o tai reiškia, kad kiekvienoje iki šiol ištirtoje šiuolaikinių žmonių populiacijoje yra šiek tiek neandertaliečio.
Jau ant ribos
Kai šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai prieš dešimtis tūkstančių metų susitiko, neandertaliečiai tikriausiai jau turėjo bėdų. Genetiniai tyrimai rodo, kad jie pasižymėjo mažesne genetine įvairove ir mažesnėmis grupėmis nei šiuolaikiniai žmonės – o tai rodo galimą neandertaliečių išnykimo priežastį.
„Genetikos požiūriu viena iš svarbių užuominų, kurią gauname, yra heterozigotiškumo idėja, – sako evoliucijos genomikas iš Bufalo universiteto (JAV) Omeras Gokcumenas. Individas iš kiekvieno iš tėvų gauna po dvi geno kopijas, arba alelius. Individai yra heterozigotai tam tikram genui, jei iš kiekvieno iš tėvų paveldi po skirtingą alelį. Mažose neandertaliečių bendruomenėse, kuriose kiekvienoje grupėje buvo mažiau nei 20 suaugusiųjų, buvo daugiau kraujomaišos atvejų. Tai reiškė, kad mažiau jų paveldėjo skirtingas geno versijas iš kiekvieno iš tėvų, todėl jų heterozigotiškumas buvo mažas.
„Neandertaliečiai galėjo dėl to nukentėti – tai vadinama mutacijų našta“, – aiškina O. Gokcumenas. Genetiniai tyrimai rodo, kad neandertaliečiai turėjo daug probleminių mutacijų, kurios tikriausiai turėjo įtakos jų išgyvenimui. „Dėl mažos populiacijos dydžio jie iš tikrųjų negalėjo pašalinti šių blogų alelių, todėl jų vaikai galiausiai galėjo būti ligoti“, – sako mokslininkas.
Bet kuri gyvūnų populiacija išlieka tada, jei sėkmingai dauginasi ir augina palikuonis. Įvertinę neandertaliečių kūdikių mirtingumą, mokslininkai nustatė, kad net 1,5 proc. sumažėjęs šių vaikų išgyvenamumas gali lemti populiacijos išnykimą per 2000 metų, teigia paleolito archeologė iš Viktorijos universiteto (Kanada) April Nowell.
„Nereikia, kad įvyktų labai daug įvykių, kurie iš tiesų turėtų dramatišką poveikį populiacijos gyvybingumui“, – sako ji.
Taigi, kai neandertaliečių populiacijos pradėjo mažėti, kol tapo mažomis, izoliuotomis grupėmis, neturinčiomis socialinės paramos, reikalingos vis labiau sergantiems kūdikiams prižiūrėti, šiuolaikinių žmonių grupės greitai plito Europoje.
Šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai: prastas derinys?
Per du laikotarpius Eurazijoje prieš 135 000 ir 100 000 metų neandertaliečių populiacijos buvo beveik išnykusios. Tačiau jie atsigavo – įveikdami šalčius ir dėl jų pasikeitusius kraštovaizdžius.
„Neandertaliečiai išgyveno visus šiuos sunkumus, – pasakoja Sh. Bailey. – Ir tik tada, kai juos ėmė slėgti Homo sapiens, jie galiausiai išnyko.“
Atsižvelgdami į tai, kad laikas ir erdvė sutampa, mokslininkai anksčiau manė, kad šiuolaikiniai žmonės tiesiogiai prisidėjo prie neandertaliečių išnykimo – per karus ar naujas ligas.
Ant neandertaliečių skeletų randama smurto įrodymų. Jaunas suaugęs vyriškos lyties atstovas iš Sent Sezero (Prancūzija), datuojamas 36 000 metų, patyrė viršugalvio lūžį, padarytą aštriu įrankiu, o vyresnio vyro, rasto Šanidaro urve (Irakas), datuojamo maždaug 50 000 metų, kairiajame šonkaulyje aptikta iš dalies užgijusi durtinė žaizda. Tačiau neįmanoma pasakyti, ar čia smurtavo šiuolaikiniai žmonės, ar kiti neandertaliečiai. Kol archeologai neras vietovės, kurioje neandertaliečiai būtų aiškiai tapę šiuolaikinių žmonių sukeltų žudynių aukomis, nebus galima daryti išvados, kad šiuolaikinių žmonių smurtas buvo pagrindinė neandertaliečių išnykimo priežastis.
Taip pat nėra genetinių įrodymų, kad šiuolaikinių žmonių ligos išnaikino neandertaliečius – nors mes turime daug bendrų su imunitetu susijusių genų. Pavyzdžiui, paveldėjome neandertaliečių genus, dėl kurių esame jautrūs autoimuninėms ligoms, tokioms kaip vilkligė ir Krono liga, taip pat galime sunkiai susirgti COVID-19. Ateityje genetiniai tyrimai gali atskleisti galimą ligų vaidmenį neandertaliečių išnykimui, sako O. Gokcumenas.
Kova dėl išteklių
Tačiau karai ir maras nėra vieninteliai galimi būdai, dėl kurių šiuolaikiniai žmonės galėjo išnaikinti neandertaliečius. Dviem grupėms susidūrus, konkurencija gali baigtis tragiškai.
Neandertaliečių artefaktai – pavyzdžiui, pakabukai ir raižiniai – rodo, kad neandertaliečiai buvo protingi. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad H. sapiens ir neandertaliečių smegenys labai skiriasi: šiuolaikiniai žmonės turi daugiau neuronų smegenų srityse, kurios yra svarbios aukštesnio lygio mąstymui, ir jų neuronai yra labiau susiję – o tai reiškia, kad šiuolaikiniai žmonės greičiausiai gebėjo mąstyti greičiau. Kartu su tuo, kad neandertaliečiams sunkiau sekėsi apdoroti kalbą, tai gali reikšti, kad šiuolaikiniai žmonės turėjo pranašumą atlikdami svarbiausias užduotis, teigia A. Nowell – pavyzdžiui, medžiodami ir ieškodami maisto.
Nors itin izoliuotose grupėse gyvenę neandertaliečiai galėjo turėti biologinių trūkumų, jie tikriausiai turėjo ir kultūrinių trūkumų.
„Idėjos lengviau plinta, kai populiacija didesnė ir kiti žmonės gali jomis remtis, – sako Sh. Bailey. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad neandertaliečių populiacijos buvo atskirtos, „jų meninės ar kultūrinės inovacijos galėjo nepasistūmėti į priekį taip, kaip mes matome daug didesnėse populiacijose, kurios daug bendrauja“, sako mokslininkė.
Nors neandertaliečiai kūrė tam laikmečiui labai sudėtingus įrankius, vienareikšmiškų didesnio nuotolio ginklų, kuriuos jie būtų pagaminę, nerasta. Priešingai, šiuolaikinių žmonių gebėjimas kurti svaidomuosius ginklus galėjo suteikti mums išlikimo pranašumą.
Tačiau dar nėra žinoma, kokią įtaką šie skirtumai turėjo neandertaliečių išlikimui.
„Taip pat galėtume galvoti apie tarpgrupinę konkurenciją arba konkurenciją tarp neandertaliečių grupių“, – sako A. Nowell, kaip galimą jų skaičiaus mažėjimo ir šiuolaikinių žmonių įsiveržimo rezultatą.
Nagrinėdami šiuolaikines ir istorines medžiotojų-rinkėjų grupes, A. Nowell ir tyrimo bendraautorė, Portlando universiteto paleoantropologė Melanie Chang pastebėjo, kad šios grupės dažnai griežtai reglamentuoja, kas galėjo naudotis žeme ir jos ištekliais, o priklausymas tokiai grupei gali būti išgyvenimo klausimas. Neandertaliečiams pradėjus nykti didžiojoje Eurazijos dalyje ir pasitraukus į pietinę Pirėnų pusiasalio dalį, konkurencija tarp neandertaliečių grupių turėjo padidėti.
„Galbūt būtent konkurencija su kitais neandertaliečiais paskatino juos pradėti labiau diferencijuotis, – svarsto A. Nowell.
Tai atrodo ypač įtikinama turint omenyje tai, kad maždaug prieš 40 000–50 000 metų įvyko kultūrinis sprogimas tiek tarp šiuolaikinių žmonių, tiek tarp neandertaliečių grupių. Tarp šių kultūros elementų buvo ir asmeninių papuošalų – pavyzdžiui, dažytų kriauklių, tikriausiai nešiojamų kaip pakabukai, kurie galėjo būti „grupės“ simboliai, sako mokslininkė.
Nėra nuoseklaus, bendro likimo
Daugėjant įrodymų, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės tūkstančius metų reguliariai bendravo, daugelis mokslininkų atsakymo į klausimą, kas nutiko neandertaliečiams, ieško neįprastoje vietoje – teorijoje, į kurią prieš 35 metus pirmą kartą atkreipė dėmesį paleoantropologas Fredas Smithas ir jo kolegos.
„Jis iškėlė prielaidą, kad vyko genų srautas ir lėta neandertaliečių asimiliacija į žmonių populiacijas, – sako T. Highamas.
Iš esmės abi grupės tiesiog priprato bendrauti viena su kita, o kai į Euraziją ėmė keltis vis daugiau šiuolaikinių žmonių, galiausiai jų populiacija užgožė neandertaliečius, kurių giminės išnyko. Šią mintį patvirtina tyrimas, kurio metu nustatyta, kad H. sapiens paprasčiausiai absorbavo neandertaliečius į savo populiaciją. Taip mes galėjome priversti neandertaliečius išnykti kaip atskirą grupę – kai kuriuos iš likusių neandertaliečių padarėme savo šeimos nariais.
Tačiau šiai teorijai šiuo metu trūksta neginčytinų įrodymų, kad šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai ilgą laiką gyveno kartu toje pačioje vietoje. Jie dalijosi genais, tačiau archeologiniai duomenys nerodo, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės būtų gyvenę viename būste ar palaikė glaudžius socialinius ryšius, būtinus teigti, kad neandertaliečius asimiliavome į savo populiaciją.
„Kol nebus rasti lede įšalę apsikabinę neandertalietis ir šiuolaikinis žmogus, visada bus galima imtis interpretacijų,“ – sako Sh. Bailey. Tačiau net jei ir rastume tokią porelę, vargu ar tai pakeistų visokių niuansų kupiną ir sudėtingą neandertaliečių paskutiniųjų gyvenimo laikų vaizdą.
„Kai kurios neandertaliečių populiacijos išmirė, kai kurios buvo išžudytos, kai kurios bendravo, o kai kurios tik keitėsi idėjomis“, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) biologinė antropologė Sang-Hee Lee. – Toks klausimas, kaip kad kodėl neandertaliečiai išnyko, nebegali turėti vienos visa apimančios teorijos. Neandertaliečiai kaip visuma neturėjo vientiso, bendro likimo“.
Parengta pagal „Live Science“.
