Naudodamiesi seisminiais duomenimis, JAV Merilendo universiteto geologas Jingchuanas Wangas ir jo kolegos nustatė, kad giliai Žemės gelmėse slepiasi senovinės, dinozaurų laikais datuojamos vandenyno plokštės, galinčios prisidėti prie kalnagūbio plėtimosi.
„Mūsų atradimas atveria naujus klausimus apie tai, kaip Žemės gelmės daro įtaką tam, ką matome paviršiuje“, – sako J. Wangas.
Siųsdami garso bangas į Žemės gelmes, kad suformuotų seisminius žemėlapius, J. Wangas ir jo komanda identifikavo keistą dėmę mantijoje, kuri stebėtinai lėtai juda po Naskos plokšte, besiribojančia su Pietų Amerikos plokšte.
Didžiąją dalį Žemės tūrio sudaro įkaitusios silikatinės uolienos, įsiterpusios tarp vėsios, plonos išorinės plutos ir karšto branduolio. Šis iš dalies išsilydžiusių mineralų sluoksnis, vadinamas mantija, dėl itin didelių temperatūrų skirtumų viršuje ir apačioje teka ciklais, trunkančiais dešimtis milijonų metų. Tankesnė, vėsesnė medžiaga traukiama į šiltesnį vidų vykstant procesui, vadinamam subdukcija.
Naskos plokštė šiuo metu subdukuojasi po Pietų Amerika. Tačiau vakarinėje plokštės pusėje yra sparčiai augantis povandeninis kalnagūbris ir karštas geologinės veiklos taškas po Velykų sala bei paslaptingas struktūrinis plyšys tarp centrinės ir rytinės Ramiojo vandenyno dalies.
Komanda nustatė, kad ši plokštės struktūra yra šaltesnė ir tankesnė nei aplinkiniai regionai, ir atrodo, kad tai yra suakmenėjęs senovinio jūros dugno gabalas.
„Ši sustorėjusi sritis yra tarsi suakmenėjęs senovinio jūros dugno, kuris paniro į Žemę maždaug prieš 250 mln. metų, fragmentas, – apibūdina J. Wangas. – Tai leidžia mums žvilgtelėti į Žemės praeitį.“
Kadaise buvusio triaso periodo vandenyno dugno likučiai neišsilydė iki galo, kaip aplinkinė mantija, todėl medžiaga pateko giliau į karštesnius mantijos sluoksnius ir išsipūtė į struktūras, vadinamas plumais.
Manoma, kad karštasis geologinės veiklos taškas po Velykų sala yra virš vieno iš šių plumų.
Tyrėjai įtaria, kad ši anomalijų serija, orientuota iš rytų į vakarus, gali padėti papasakoti Naskos plokštės istoriją ir tai, kaip ji judėjo per visą Žemės istoriją.
„Senovinės subdukcinės plokštės matymas iš šios perspektyvos mums suteikė naujų įžvalgų apie labai gilių Žemės struktūrų ir Žemės paviršiaus geologijos ryšį, kuris anksčiau nebuvo akivaizdus“, – aiškina J. Wangas.
Šis tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „Science Alert“.
