Nors reikia tolesnių tyrimų, išvados leidžia manyti, kad kiaulių, kurios knisasi žemėje ir yra mažiau išrankios nei ožkos ir avys, laikymas galėjo turėti įtakos šiuolaikinių miškų formavimuisi. Šis atradimas yra svarus įrodymas, kad senovinių nuosėdų DNR analizė, be fosilijų ir artefaktų, gali padėti susidaryti vaizdą apie senovės žmonių gyvenimą ir jo poveikį aplinkai, sako Matthew Wallsas iš Kalgario universiteto Kanadoje.
Archeologai jau žinojo, kad Vidurio Europos gyventojai maždaug prieš 6000 metų pradėjo ganyti gyvulius miškuose. Žiedadulkių tyrimai parodė, kad per kitus du tūkstantmečius miškai iš labai įvairių tapo mažai įvairūs ir juose augo mažiau augalų rūšių. Nors mokslininkai jau seniai įtarė, kad ši žemdirbystės praktika turėjo įtakos biologinės įvairovės nykimui, jiems trūko priemonių ir įrodymų, kad tai įrodytų.
Pastaruoju metu mokslininkai tobulina senovinės DNR, išskirtos iš nuosėdų sluoksnių, analizės metodą. Įkvėpti šios technologijos, M. Wallsas su kolegomis paėmė mėginius iš iki 2,5 m gylio po žeme po didele uolos iškyša nedideliame kanjone, esančiame kalnuotame Bohemijos miške Čekijoje. Ši vietovė greičiausiai kelis tūkstantmečius saugojo gyvulius ir piemenis nuo vėjo, lietaus ir Saulės, pasakoja Kopenhagos universiteto (Danija) atstovas Mikkelis Wintheris Pedersenas.
Ankstesnės tyrėjų grupės iš slėptuvės nuosėdų sluoksnių jau ištraukė daugybę gerai išsilaikiusių fosilijų, kurios atspindi pastaruosius 11 000 metų. M. Wallsas, M. Wintheris Pedersenas ir jų komanda išanalizavo daugiau kaip 400 milijonų DNR sekų, kurias rado 10 nuosėdų sluoksnių. Dalis DNR buvo gauta tiesiogiai iš augalų ir gyvūnų, o dalis – iš išmatų.
Tyrėjai nustatė, kad giliausiose ir seniausiose nuosėdose nėra gyvūnų DNR. Tačiau pradedant 7000 metų senumo nuosėdomis, jie aptiko ožkų DNR, sako komandos narė Giulia Zampirolo iš Kopenhagos universiteto. Tačiau DNR kokybė nebuvo pakankamai gera, kad būtų galima nustatyti, ar jos buvo laukinės, ar prijaukintos.
Bet DNR rodo, kad prieš 6000 metų šioje teritorijoje akivaizdžiai buvo prijaukintų ožkų. Laikui bėgant vis labiau paplito avys, o kartais kartu su jomis pradėtos auginti ir karvės. Pamažu, pradedant nuo 4000 metų, prisijungė ir ir kiaulės.
Vėlyvajame bronzos amžiuje, po 1000 metų, vyraujantis naminis gyvūnas uolų prieglaudoje buvo kiaulė. Nors pagal DNR negalima aiškiai atskirti naminių kiaulių nuo šernų, nes tuo metu jos buvo labai artimai susijusios, svarbu tai, kad gyvūnai buvo ganomi uždarose teritorijose, sako G. Zampirolo.
Tyrėjai teigia, kad šis laikas sutampa su sumedėjusių augalų DNR pokyčiais. Maždaug prieš 4000 metų pradėjo vyrauti bukai ir eglės, kurie gyvūnams neturi maistinės vertės. Prieš du tūkstantmečius miškai buvo daug įvairesni, juose daugiausia augo lazdynai, klevai ir šiek tiek uosių.
„Iš DNR perspektyvos matome, kad [ankstesni tyrimai apie biologinės įvairovės nykimą ankstyvojo bronzos amžiaus miškuose] labai aiškiai sutampa su perėjimu nuo avių prie kiaulių, – sako M. Wallsas. – Taigi, yra gana geras požymis, kad tarp šių dalykų gali būti aiškus ryšys ir kad tai tarsi didesnis visos Vidurio Europos kraštovaizdžio transformacijos pokytis, gražiai pavaizduotas šioje vienoje uolų slėptuvėje.“
Pasak tyrime nedalyvavusios Džordžijos universiteto (JAV) mokslininkės Suzanne Pilaar Birch, kiaulių ganymo siejimas su miško pokyčiais būtų „labai pagrįsta interpretacija“. „Kaip teigia autoriai, kiaulės ir šernai yra mažiau išrankūs savo mitybos įpročiais ir gali būti gana destruktyvūs. Taigi nenuostabu, kad santykinio kiaulių gausumo padidėjimas laikui bėgant turėtų įtakos miško sudėčiai“, – sako ji ir priduria, kad šis tyrimas svariai prisideda prie mūsų supratimo, kaip senovės žmonės sąveikavo su aplinka, ypač kai jie pradėjo verstis žemdirbyste.
„Tai, kad jie sugeba tai suderinti su miško mozaikos sudėties pokyčiais, paverčia šį tyrimą galinga priemone aiškinant sudėtingus žmonių, gyvūnų ir augalų bendrijų tarpusavio ryšius, – sako S. Pilaar Birch. – Tai precedento neturintis darbas, turintis įdomių pasekmių tam, kaip ateityje integruosime genomiką su archeologija. Tikiuosi, kad ateityje bus ir daugiau panašių darbų.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „New Scientist“.
