Dešinysis gauruotojo raganosio šonas yra gerai išsilaikęs, su odos ir kailio lopinėliais, kurie išliko nepakitę per tūkstantmečius – tačiau kairysis šonas rodo, kad jauniklis buvo sudraskytas kelios valandos prieš mirtį arba ėdamas po jos.
„Nuo viršutinės šlaunies dalies iki mentės lygio [kūnas] yra smarkiai sunaikintas“, – rašoma Rusijos mokslų akademijos ir Sachos Respublikos mokslų akademijos tyrime, kuriame aprašomas kūnas ir kuris liepos 1 d. paskelbtas žurnale „Doklady Earth Sciences“. „Vidinė kūno ertmė atidengta, trūksta didžiosios dalies žarnų“.
Iš suardyto kūno „akivaizdu, kad kairiąją mumijos pusę suėdė plėšrūnai“, – rašo tyrėjai. Smulkių vėžiagyvių liekanos, įsirėžusios į kailį, taip pat rodo, kad gauruotasis raganosis (Coelodonta antiquitatis) žuvo negiliame vandenyje, pažymėjo komanda.
Datavimas radioaktyviąja anglimi rodo, kad jaunas gauruotasis raganosis žuvo ir įšalo daugiau nei prieš 32 000 metų.
Gauruotieji raganosiai Arkties tundroje klajojo prieš 460 000–12 000 metų, paskutiniojo ledynmečio metu. Tai buvo didžiuliai žvėrys ir antri pagal dydį žolėdžiai stepių ekosistemoje po gauruotųjų mamutų (Mammuthus primigenius). Kaip ir mamutai, gauruotieji raganosiai buvo gerai prisitaikę prie šalto klimato, nes jų oda buvo apaugusi žvilgančiu kailiu, tačiau, kaip teigiama tyrime, mokslininkai apie šiuos priešistorinius gyvūnus vis dar žino labai mažai.
Retas beveik sveikas gauruotojo raganosio radinys padės mokslininkams užpildyti kai kurias iš šių spragų.
2020 m. rugpjūtį mokslininkai iškasė kūną iš ledu padengtos Tirechtjacho upės krantų Rusijos šiaurės rytų Sachos respublikoje. Gyvūną pagal vietos rajono pavadinimą jie pavadino Abijskio raganosiu ir jo kūną nusiuntė į Sachos Respublikos mokslų akademiją, kur šiuo metu jis laikomas šaldiklyje.
Atlikdami naująjį tyrimą mokslininkai laikinai atšildė kūną ir paėmė odos, kailio ir minkštųjų audinių mėginius. Jie taip pat apžiūrėjo gauruotojo raganosio dantis, išmatavo vieno iš jo ragų ilgį ir atkreipė dėmesį į didelės kupros, kuri, atrodo, buvo užpildyta riebalais, dydį.
Tyrimo duomenimis, ragas buvo 24 cm ilgio ir turėjo tris ar keturias tamsias dėmeles, kurios paprastai atitinka raganosio nugyventų metų skaičių. Aukštis ties kūno petimi siekė beveik 130 cm. Kartu tai rodo, kad gauruotasis raganosis savo mirties metu buvo 4–4,5 metų amžiaus – ir nebuvo pasiekęs lytinės brandos.
Jo kailis buvo tamsesnis nei 2014 m. tame pačiame rajone aptikto mažesnio gauruotojo raganosio jauniklio. Tas jauniklis, pavadintas „Saša“, buvo įšalęs mažiausiai 10 000 metų ir buvo apaugęs plonais, beveik šviesiais plaukais. Kas skiriasi nuo anksčiau iš ledo ištrauktų suaugusių gauruotųjų raganosių kailio, kuris yra šiurkštus, tamsiai rudas.
„Abijsko raganosio kailis yra vienodos šviesiai rudos spalvos dėl baltų, smėlio spalvos ir rudų plaukų derinio, – rašoma mokslininkų tyrime. – Kailis tamsesnis ant ausų ir kojų, o šviesesnis ant nugaros, pilvo ir užpakalinių kojų.“
Įsidėmėtina, kad Abjisko raganosio nugaroje taip pat buvo 13 cm aukščio kupra, pripildyta riebalinės masės, kokios mokslininkai niekada nebuvo matę ant gauruotojo raganosio kūno. Riebalinis gūbrys Arkties gyvūnams yra gana dažnas reiškinys, CNN sakė tyrime nedalyvavęs Stokholmo universiteto (Švedija) evoliucinės genomikos profesorius Love'as Dalenas. Jis nurodė, kad tokie dalykai išsivystė tam, kad padėtų įveiktų šaltį ir sukaupti energiją sunkiems laikams.
Atrodo, kad naujai aptiktas keturkojis yra tarpinis gauruotųjų raganosių vystymosi etapas. Tokie egzemplioriai su išlikusiais audiniais kaip šis yra neįkainojami tolesniems tyrimams – ypač genetiniams tyrimams, kurių negalima atlikti su kaulais, sakė L. Dalenas.
Parengta pagal „Live Science“.
