Išlikę palaikai, 2022 m. aptikti po Notre Dame katedros nava, buvo rasti užplombuotame sarkofage šalia vyriausiojo kunigo Antuano de la Porto palaikų per kasinėjimus, kurie vyko po 2019 m. katedroje kilusio gaisro.
Tulūzos universitetinės ligoninės Teismo medicinos instituto atlikta analizė atskleidė, kad viduje esančiame vyro skelete esama kaulų tuberkuliozės, lėtinio meningito ir polinkio jodinėti žirgais požymių – dėl to vyras gavo „raitelio“ pravardę.
Dabar šios detalės paskatino Tulūzos III universiteto biologinės antropologijos profesorių ir Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro tyrimų direktorių Dr. Éric Crubézy iškelti hipotezę apie vyro tapatybę. Apie šias išvadas paskelbė Prancūzijos nacionalinis prevencinių archeologinių tyrimų institutas (INRAP).
„Jis atitinka visus portreto kriterijus, – sakė E. Crubézy, kurį cituoja „La Croix“. – Jis buvo patyręs raitelis, kentėjo nuo abiejų ligų, minimų kai kuriuose jo eilėraščiuose, pavyzdžiui, „La Complainte du désespéré“, kur jis aprašo „šią audrą, kuri aptemdo [jo] protą“, o jo šeima priklausė karališkajam dvarui ir artimai popiežiaus aplinkai.“
„Jis važiavo iš Paryžiaus į Romą – o tai nėra lengva, kai sergi tuberkulioze, kaip jis. Tiesą sakant, jis beveik mirė nuo jos“, – pridūrė mokslininkas.
1522 m. gimęs Anžu vakarų Prancūzijoje, Luaros slėnyje, vėliau J. du Bellay persikėlė į Paryžių ir Romą, kur parašė svarbiausius prancūzų Renesanso epochos kūrinius, tarp jų – garsųjį prancūzų kalbos, kaip meninės kalbos, kurios literatūra gali varžytis su senovės Graikijos ir Romos „kokybe ir išraiškingumu“, gynimą. Ilgus metus buvęs silpnos sveikatos, J. du Bellay mirė 1560 m., sulaukęs 37 metų.
Manoma, kad po mirties poeto palaikai buvo palaidoti Notre Dame kartu su jo giminaičio ir dvasininko Jeano du Bellay palaikais. Jeano palaikai buvo rasti palaidoti po pastato koplyčia, tačiau, nepaisant ilgus metus trukusių paieškų, Joachino du Bellay kapas taip ir nebuvo rastas.
Po 2019 m. kilusio gaisro archeologai, dirbę restauruojant katedrą, aptiko daugiau kaip 100 po ja esančių kapų, tarp jų ir du sarkofagus. Karstai su žmonių palaikais buvo užlydomi švinu, kad apsaugotų nuo drėgmės ir neleistų suirti.
Tačiau ne visi kasinėjimuose dalyvavę archeologai yra įsitikinę, kad skeletas priklauso J. du Bellay. Spaudos konferencijoje kalbėdamas INRAP kasinėjimų vadovas ir archeologas Christophe Besnier teigia, kad izotopų analizė rodo, jog vyras užaugo Paryžiaus arba Liono, o ne Anžu regione. Izotopai, arba elementų, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų skaičius, atmainos, gaunami su maistu ir geriamuoju vandeniu, patenka į žmonių dantis ir kaulus. E. Crubézy gina savo versiją sakydamas, kad J. du Bellay užaugo gyvendamas su Jean du Bellay, kuris buvo Paryžiaus vyskupas.
„Ką daugiau galime [čia] turėti? Rasti [K. du Bellay] dantų šepetėlį ir patikrinti, ar DNR sutampa? Jau vien jo amžius ir patologija suteikia nepaprastą statistinį patikimumą“, – laikraščiui „Le Monde“ sakė INRAP prezidentas Dominique'as Garcia.
Parengta pagal „Live Science“.
