Keista, kad nors tai vienas iš giliausiai įsišaknijusių sodininkystės įpročių, šis sezoninis darbas ekologiniu požiūriu yra mažai prasmingas. Natūraliose ekosistemose krintantys lapai padeda grąžinti į dirvožemį mineralus, būtinus sveikam augalų augimui, ir prideda organinių medžiagų, kurios labai pagerina dirvožemio struktūrą. Dėl to miško dirvožemis yra vienas turtingiausių Žemėje – nes augalai nuolat gamina sau patiems trąšas. Kasmet šalinant lapus šis naudingas ciklas nutrūksta. Iš kur toks nelogiškas patarimas?
Na, daugiausia dėl įsitikinimo, kad storas nukritusių lapų sluoksnis gali uždusinti po jais esančius augalus, ypač žemesnes rūšis (pavyzdžiui, vejos žolę) sudarydamas šviesos nepraleidžiantį sluoksnį, kuris stabdo svarbią fotosintezę. Stebina tai, kad ši visuotinai priimta išmintis tik neseniai buvo moksliškai patikrinta – ir įvairūs tyrimai rodo visiškai priešingas išvadas.
Viskonsino-Medisono universiteto (JAV) mokslininkų teigimu, jei iki 20 proc. jūsų vejos dengia nukritę lapai, galite ramiai grįžti į namus. Šios lengvos lapų dangos nauda derlingumui yra gerokai didesnė už trūkumus – lapai greitai suyra ir padeda kitų metų vejai augti kur kas geriau nei juos sugrėbus.
Net ir daug tankiau – iki 50 proc. lapams padengus žemę, jų grėbti nereikėtų. Vietoj to galima tiesiog pervažiuoti veją vejapjove [1, 2] ir susmulkinti lapus į smulkų konfeti iš mažesnių gabalėlių. Jie greičiau suirs ir tolygiau išsisklaidys.
Viskonsino tyrėjai rekomenduoja grėbti lapus tik tada, kai jų padengiama daugiau kaip 50 proc. ploto – ir net tada jie pataria lapus perkelti į gretimus pakraščius po didesniais augalais, o ne už sklypo ribų.
Kituose tyrimuose nerekomenduojama grėbti, o tik kartą pervažiuoti žoliapjove – net jei lapų kilimas siekia net 45 cm gylį! Sutaupykite laiko, anglies dvideginio ir pastangų, o mainais už tai gaukite sveikesnę veją su nemokamomis trąšomis, kurias patys užauginote, rašo „New Scientist“.
