Mokslininkams prireikė beveik 14 metų, kad iš senovinės sėklos, kurią archeologai iškasė oloje praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, išaugintų medį. „Šeba“ pavadintas paslaptingasis augalas dabar yra maždaug trijų metrų aukščio – o tai reiškia, kad mokslininkai pagaliau gali apibūdinti jo visavertes savybes.
Jie taip pat galėjo atlikti medžio DNR, cheminę ir radioaktyviosios anglies analizę, kas galiausiai atskleidė naujų užuominų apie jo kilmę, rašoma žurnale „Communications Biology“ paskelbtame tyrime.
Tyrimo duomenimis, sėkla, iš kurios išaugo Šeba, datuojama 993–1202 mūsų eros metais. Tikėtina, kad ji išliko iš jau išnykusios medžių populiacijos, gyvavusios Pietų Levante – regione, apimančiame dabartinį Izraelį, Palestiną ir Jordaniją – ir yra pirmoji ten rasta tokio tipo sėkla.
Mokslininkai teigia, kad visiškai suaugęs egzempliorius gali būti biblinio „tsori“ – dervos ekstrakto, kuris Pradžios knygoje, Jeremijo ir Ezechielio knygose siejamas su gydymu – šaltinis.
„Dėl biblinio „tsori“ (balzamo) tapatybės ilgą laiką buvo diskutuojama“, – rašo tyrėjai. Ši medžiaga siejama su istoriniu Gileado regionu, esančiu į rytus nuo Jordano upės, tarp Jarmuko upės ir šiaurinio Negyvosios jūros galo. Dabar, atgaivinusi Šebą, komanda mano, kad pagaliau atskleidė biblinio tsori paslaptį.
Tyrėjai nustatė, kad Šeba priklauso Commiphora genčiai, kuri priklauso miros ir smilkalų šeimai (Burseraceae), kuriai priklauso apie 200 iki šiol tebeegzistuojančių augalų rūšių. Commiphora augalai daugiausia auga Afrikoje, Madagaskare ir Arabijos pusiasalyje. Kol kas neaišku, kokiai rūšiai priklauso Šeba – nes medis dar nežydėjo, todėl nesusidarė reprodukcinė medžiaga, kurios mokslininkams reikia išsamesniems tyrimams atlikti. Tačiau akivaizdu, kad Šeba yra glaudžiai susijusi su trimis Commiphora rūšimis – C. angolensis, C. neglecta ir C. tenuipetiolata, aptinkamomis pietų Afrikoje.
Šis medis turi daug silpnesnių sąsajų su kvapiąsias dervas gaminančiomis Commiphora rūšimis – pavyzdžiui, C. gileadensis, kuri kai kurių tyrėjų nuomone, yra istorinis šaltinis, iš kurio senovėje buvo gaminami brangūs kvepalai ir smilkalai, vadinti „Judėjos balzamu“ arba „Gileado balzamu“. „Mūsų pirminė hipotezė buvo ta, kad Šeba gali būti kandidatas į istorinį „Judėjos balzamą“, – rašo mokslininkai, tačiau kvapiųjų junginių trūkumas medyje paskatino paneigti šią mintį.
Vietoj to, atliktos analizės parodė, kad Šeba turi daugybę gydomųjų savybių, o tai kartu su kitais veiksniais, įskaitant vietą šiaurinėje Judėjos dykumoje, kur buvo rastos sėklos, leidžia manyti, kad šis medis galėtų būti biblinio tsori balzamo kilmė.
Cheminė Šebos lapų ir dervos analizė parodė, kad medyje gausu ciklinių triterpenoidų, kurie yra biologiškai aktyvūs junginiai, pasižymintys priešuždegiminėmis ir priešvėžinėmis savybėmis. Tyrimo duomenimis, lapuose ir stiebuose taip pat gausu skvaleno – natūralios aliejinės medžiagos, pasižyminčios antioksidacinėmis ir odą glotninančiomis savybėmis.
Tyrėjai pažymėjo, kad reikia atlikti tolesnį darbą, siekiant nustatyti kitą medžio audiniuose esantį junginį, galimai pasižymintį priešvėžiniu poveikiu.
„Manome, kad šie rezultatai patvirtina mūsų antrąją hipotezę, kad Šeba […] gali atstovauti išnykusiai [linijai], kadaise buvusiai vietine šiame regione, kurios derva kaip tsori dalis, minima Biblijos tekstuose, buvo vertinga, siejama su gydymu, bet neapibūdinama kaip kvapni“, – rašo tyrėjai. Tuo tarpu istorinio Judėjos balzamo šaltinio paieškos tęsiasi. „Jei Judėjos balzamas šiandien išliko kaip išlikusi Commiphora rūšis, išlieka galimybė, kad mokslininkai jos dar neatpažino“, – teigia mokslininkai.
Parengta pagal „Live Science“.
