Kada ir kaip žmogus prisijaukino arklį? Atrodo, tai nutiko ne taip, kaip manėme

Prieš pusę milijono ar daugiau metų ankstyvieji žmonių protėviai medžiojo arklius medinėmis ietimis – pirmaisiais ginklais – ir naudojo jų kaulus pirmiesiems įrankiams gamintis. Vėlyvojo paleolito epochoje, jau prieš 30 000 ar daugiau metų, senovės menininkai savo mūza pasirinko laukinius arklius: arkliai yra dažniausiai vaizduojamas gyvūnas Eurazijos urvų mene.

Po prijaukinimo arkliai tapo Vidinės Azijos pievų piemenų gyvenimo pagrindu, o tokie svarbūs technologijos pasiekimai kaip vežimas, balnas ir pentinai pavertė arklius pagrindine žmonių judėjimo priemone kelionėms, susisiekimui, žemdirbystei ir karybai didžiojoje senovės pasaulio dalyje. Šie gyvūnai galiausiai pasiekė visų didžiųjų žemynų krantus – trumpam net Antarktidą.

Plisdami arkliai pakeitė ekologiją, socialines struktūras ir ekonomiką iki tol neregėtu mastu. Galiausiai tik pramoninė mechanizacija išstūmė jų beveik visuotinį vaidmenį visuomenėje.

Kadangi arkliai turėjo didžiulę įtaką formuojant mūsų bendrą žmonijos istoriją, išsiaiškinti, kada, kodėl ir kaip jie buvo prijaukinti, yra svarbus žingsnis – siekiant suprasti pasaulį, kuriame gyvename dabar.

Tai padaryti pasirodė stebėtinai sudėtinga. Boulderio universiteto (JAV) docento ir archeologijos kuratoriaus Williamo Tayloro naujoje knygoje „Hoof Beats: How Horses Shaped Human History“ pateikiami nauji archeologiniai įrodymai, kurie keičia tai, ką mokslininkai manė žinantys apie šią istoriją.

Bėgant metams beveik visi Žemės laikai ir vietos buvo siūlomi kaip galimas arklių prijaukinimo pradžios taškas – nuo Europos prieš dešimtis tūkstančių metų iki tokių vietų kaip Saudo Arabija, Anatolija (Turkija), Kinija ar net Amerika.

Tačiau bene labiausiai dominuojantis arklių prijaukinimo modelis yra indoeuropietiška hipotezė, dar vadinama kurganų hipoteze. Ji teigia, kad kažkada ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą ar anksčiau Vakarų Azijos ir Juodosios jūros stepių gyventojai, žinomi kaip duobinių kapų kultūra, statę didelius pilkapius, vadinamus kurganais, jodinėjo arkliais. Manoma, kad šių pirmųjų raitelių naujai atrastas mobilumas padėjo paskatinti didžiules migracijas po žemyną, paskleidusias indoeuropiečių protėvių kalbas ir kultūras visoje Eurazijoje.

Tačiau kokie yra tikrieji įrodymai, pagrindžiantys kurganų hipotezę apie pirmąjį arklių prijaukinimą? Daug svarbiausių įrodymų gaunama iš senovės gyvūnų kaulų ir dantų, naudojantis vadinamąja archeozoologija. Per pastaruosius 20 metų archeozoologiniai duomenys, atrodo, sutapo su mintimi, kad arkliai pirmą kartą buvo prijaukinti Botajų kultūros vietovėse Kazachstane, kur mokslininkai IV tūkstantmečiu pr. m. e. datuojamose radimvietėse rado daug arklių kaulų.

Ėmė kauptis kiti įtikinami netiesioginiai įrodymai. Archeologai aptiko įrodymų, panašių į tvoros stulpų duobes, kurios galėjo būti senovinių aptvarų dalis. Jie taip pat rado keramikos fragmentų su kumelių pieno liekanomis – kurios, remiantis izotopų matavimais, atrodo, buvo naudotos vasaros mėnesiais, t. y. tuo metu, kai iš naminių arklių buvo galima surinkti pieną.

Tačiau mokslinis ankstyvojo arklių prijaukinimo įrodymas buvo kai kurių Botajų arklių dantys ir žandikauliai. Kaip ir daugelio šiuolaikinių bei senovinių jojamų arklių dantys, Botajų arklių dantys atrodė nudilę nuo žąslų.

Visi šie duomenys aiškiai rodė, kad arklys buvo prijaukintas šiaurės Kazachstane apie 3500 m. pr. m. e. – ne visai duobinių kapų kultūros tėvynėje, bet pakankamai artimoje geografinėje vietoje.

Tačiau kai kurie Botajų istorijos aspektai taip ir nederėjo tarpusavyje. Iš pat pradžių keli tyrimai parodė, kad Botajų kultūros regione rastų arklių liekanų mišinys nepanašus į daugumos vėlesnių ganyklinių kultūrų liekanas: Botajų kultūros arkliai pasižymėjo tolygiu eržilų ir kumelių pasiskirstymu, dažniausiai sveiko reprodukcinio amžiaus. Reguliarus sveikų, veislinio amžiaus gyvūnų žudymas taip nualintų veislinę bandą. Tačiau toks demografinis mišinys būdingas medžiojamiems gyvūnams. Kai kurių Botajų arklių šonkauliuose rasta net įsmigusių iečių ar strėlių antgalių, rodančių, kad jie žuvo medžioklės, o ne kontroliuojamo skerdimo metu.

Šie neišspręsti nesutarimai užgožė pagrindinį sutarimą, siejantį Botajų kultūrą su arklių prijaukinimu.

Pastaraisiais metais, sparčiai tobulėjant archeologinėms ir mokslinėms priemonėms, buvo paneigtos pagrindinės prielaidos apie Botajų, duobinių kapų kultūras ir pirmuosius žmogaus ir arklio istorijos skyrius.

Pirma, patobulėjusios biomolekulinės priemonės rodo, kad kad ir kas nutiko Botajų kultūroje, tai mažai susiję su šiandien gyvenančių arklių prijaukinimu. 2018 m. atlikus genų sekoskaitą, paaiškėjo, kad Botajų arkliai buvo ne naminių arklių protėviai, o Prževalskio arklio – laukinio giminaičio ir stepių gyventojo, kuris bent jau užfiksuotoje istorijoje niekada nebuvo prijaukintas.

Toliau, kai su kolegomis W. Tayloras dar kartą peržiūrėjo arklių skeletų bruožus, siejamus su jodinėjimu Botajų kultūroje, buvo pastebėta, kad panašios problemos matyti ir ledynmečio laukiniuose arkliuose iš Šiaurės Amerikos, kuriais tikrai niekada nebuvo jodinėjama. Nors jodinėjimas žirgais gali sukelti atpažįstamus dantų ir žandikaulio kaulų pokyčius, mokslininkai teigia, kad Botajų kultūros žirguose pastebėtos nedidelės problemos gali būti pagrįstai siejamos su natūraliais pokyčiais arba gyvenimo istorija.

Ši išvada iš naujo iškėlė klausimą: ar Botajų kultūroje arkliai išvis buvo naudojami transportui?

Per pastaruosius kelerius metus bandymai suprasti archeologinių tyrimų duomenis apie arklių prijaukinimą tapo vis labiau prieštaringu reikalu.

Pavyzdžiui, 2023 m. archeologai pastebėjo, kad duobinių kapų kultūros ir ankstyvosios Rytų Europos kapavietėse aptiktos žmonių klubų ir kojų skeleto problemos labai panašios į raitelių problemas – ir tai atitinka Kurganų hipotezę. Tačiau tokias problemas gali sukelti ir kitų rūšių gyvūnų transportas, įskaitant duobinių kapų kultūros epochos radimvietėse rastus galvijų vežimus.

Tad kaip archeologai turėtų suprasti šiuos prieštaringus signalus?

Aiškesnis vaizdas gali būti arčiau, nei manome, sako W. Tayloras. Išsamus ankstyvųjų Eurazijos arklių genominis tyrimas, 2024 m. birželį paskelbtas žurnale „Nature“, rodo, kad duobinių kapų kultūros arkliai nebuvo pirmųjų naminių arklių, vadinamų DOM2 linija, protėviais. Ir duobinių kapų kultūros arkliai nepasižymėjo jokiais genetiniais glaudžios dauginimosi kontrolės – pavyzdžiui, su kraujomaiša susijusiais – požymiais.

Priešingai, pirmieji DOM2 arkliai pasirodo prieš pat 2000 m. pr. m. e., t. y. gerokai po duobinių kapų kultūros migracijos ir prieš pat archeologiniuose įrašuose pasirodant pirmiesiems palaidojimams su arkliais ir vežimais.

Kol kas atrodo, kad visi įrodymai sutampa, jog arkliai greičiausiai buvo prijaukinti Juodosios jūros stepėse – tačiau daug vėliau, nei skelbia kurganų hipotezė. Priešingai, žmonės arklius ėmė valdyti prieš pat spartų arklių ir vežimų plitimą Eurazijoje II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje.

Be abejo, dar reikia išspręsti daug klausimų. Naujausiame tyrime autoriai atkreipia dėmesį į kai kuriuos savotiškus Botajų kultūros duomenų dėsningumus – ypač į genetinių kartų trukmės įverčių svyravimus, t. y. iš esmės į tai, per kiek laiko gyvūnų populiacija vidutiniškai susilaukia palikuonių. Ar tai gali reikšti, kad Botajų kultūros žmonės vis dar augino laukinius Prževalskio arklius nelaisvėje, bet tik mėsai, o ne transportavimui? Galbūt. Ateities tyrimai leis mums tai tiksliai sužinoti.

Bet kokiu atveju, iš šių prieštaringų signalų paaiškėjo viena aplinkybė: ankstyviausi žmogaus ir žirgo istorijos skyriai yra pasirengę perpasakojimui iš naujo.