Ši palaidojimo vieta buvo atkasta XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje vykdant archeologinius tyrimus Pakimės (Paquime) archeologinėje vietovėje, esančioje Čihuahua valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose. Tačiau naujausi tyrimai yra pirmieji genetiniai šio vaiko, kuris, kaip rodo radiokarboninis datavimas, mirties metu buvo 2–5 metų amžiaus ir gyveno 1301–1397 m., tyrimai.
Naujausio tyrimo, paskelbto žurnale „Antiquity“, autoriai teigia, kad šis vaikas galėjo būti paaukotas kaip elitinės šeimos ritualo, skirto pašventinti specialų pastatą ir padidinti savo socialinę bei politinę galią, dalis.
„Tai svarbus atradimas, nes archeologai vis dar stengiasi suprasti Pakimės socialinę struktūrą ir kokį vaidmenį (jei apskritai kažkokį) čia atliko ritualiniai ir religiniai lyderiai“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Jakobas Sedigas iš Harvardo universiteto (JAV).
Pakimė yra viena didžiausių ir svarbiausių archeologinių vietovių jungtiniame Šiaurės Vakarų Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarių regione.
XX a. viduryje šioje vietovėje atlikti pirmieji kasinėjimai, kurie davė didžiąją dalį to, kas dabar žinoma apie šią vietovę.
„Vietovę sudarė didžiulės konstrukcijos iš purvo plytų, monumentaliosios architektūros objektai, įskaitant kryžiaus ir gyvatės formos pylimus, požeminį šulinį, akveduką, aikštes ir milijonus artefaktų, įskaitant kriaukles ir kitas egzotiškas prekes, atgabentas iš už šimtų kilometrų“, – sakė J. Sedigas.
Savo klestėjimo laikotarpiu, maždaug nuo 1200 iki 1450 m., Pakimė buvo Šiaurės vakarų ir pietvakarių regiono sociopolitinis centras ir ikikolumbinės Mogoliono kultūros centras.
Nors archeologai plačiai tyrinėjo šią vietovę, apie vietos gyventojų socialinę struktūrą ir jų genetiką buvo žinoma nedaug. Liko neatsakyti klausimai, kaip Pakimės gyventojai buvo biologiškai susiję tarpusavyje ir su kaimyninėmis vietovėmis.
„Senovės DNR duomenys iš Pakimės bus labai svarbūs mūsų supratimui, kaip senovės šiaurės vakaruose ir pietvakariuose gyvenę žmonės sąveikavo tarpusavyje“, – sakė J. Sedigas.
Tyrėjai jau žinojo, kad Pakimėje palaidoto vaiko, kuris, regis, buvo paaukotas, palaidojimo kontekstas buvo unikalus – po stogo atramine sija pastate, pavadintame Šulinio namu. Manoma, kad šis pastatas dėl jame rastų vertingų ritualinių daiktų ir sąsajų su šventu požeminiu šuliniu buvo apeigų centras. Faktas, kad vaikas buvo palaidotas čia, leidžia manyti, kad jis buvo kilęs iš elitinės giminės.
Siekdami išsiaiškinti daugiau, J. Sedigas ir jo kolegos ištyrė vaiko DNR, kuri atskleidė, kad jo tėvai buvo artimai giminingi.
„Duomenys rodo, kad jo tėvai nebuvo taip artimai giminingi kaip broliai ir seserys, bet buvo artimesni nei pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės. Jie dalijosi maždaug 25–50 proc. genetinės medžiagos. Negalėjome nustatyti tikslių vaiko tėvų giminystės ryšių, tačiau jie galėjo būti pusiau broliai ir seserys, tetos / dėdės, anūkės / sūnėnai, seneliai ir anūkai ar kitos panašiai artimai giminingos poros“, – sakė J. Sedigas.
Daugumoje visuomenių artimų giminaičių santykiai laikomi tabu. Tačiau kai kuriose senovės kultūrose elitui nebuvo taikomi tokie patys tabu kaip visiems kitiems ir jis galėjo užsiimti tokia praktika.
Tyrimo autoriai mano, kad aukos buvo aukojamos siekiant pašventinti ritualiniu požiūriu svarbų pastatą. Tai, kad vaikas buvo artimų santykių tam tikroje giminėje vaisius, galėjo būti simboliškai reikšminga.
„[Autoriai] teigia, kad glaudus genetinis vaiko tėvų ryšys, atskleistas atlikus šią analizę, ir ypatingas palaidojimo kontekstas atspindi šeimos pastangas įtvirtinti ir įteisinti savo socialinę padėtį šioje senovės bendruomenėje“, – rašoma tyrimo santraukoje.
Tikslus vaidmuo, kurį vaikų aukojimas atliko Pakimėje ar platesniame regione, yra šiek tiek neaiškus. Tačiau ankstesni tyrimai parodė, kad apskritai Mezoamerikos visuomenėse aukojimas vaidino svarbų vaidmenį ir buvo kasdienio gyvenimo dalis.
„Kitose visuomenėse, pavyzdžiui, majų ir actekų, elito aukojimas buvo ypač reikšmingas, – sakė J. Sedigas. – Nemanome, kad unikalus šio vaiko palaidojimas – vienintelis mums žinomas toks palaidojimas šioje vietoje – rituališkai svarbiame pastate ir su ypatingais kapo reikmenimis buvo atsitiktinis.“
Duomenys, gauti iš vaiko palaikų, taip pat padės tyrėjams sužinoti daugiau apie Pakimėje ir Šiaurės Meksikoje gyvenusių žmonių genetiką.
„Mūsų tyrimas atskleidė, kad vaikas priklausė vietinei populiacijai, gyvenusiai šioje vietovėje, – teigė J. Sedigas. – Iki šiol tirti senovinę Pakimės (ir apskritai šiaurės Meksikos) DNR buvo labai sudėtinga dėl karštos aplinkos, dėl kurios senovinė DNR greitai suyra.“
Parengta pagal „Newsweek“.
