„Anksčiau naudojome palydovinius duomenis ir ledo mėginius, kad galėtume stebėti, kaip laikui bėgant keičiasi ledynai, – teigia pagrindinė tyrimo autorė, Geteborgo universiteto (Švedija) okeanografijos profesorė Anna Wahlin. – Pasiuntę povandeninį aparatą į ertmę, galėjome gauti didelės skiriamosios gebos žemėlapius iš apatinės ledo pusės. Tai šiek tiek panašu į Mėnulio tolimosios pusės matymą.“
Per 2022 m. vykusią ekspediciją povandeninis aparatas įveikė daugiau kaip 1000 km pirmyn ir atgal po ledynu – ir 17 km atstumą ledo ertmėje.
„Reikia geresnių modelių, kad būtų galima prognozuoti, kaip greitai šelfinis ledynas tirps ateityje. Džiugu, kad okeanografai ir glaciologai dirba kartu, derindami nuotolinį stebėjimą su okeanografiniais duomenimis, – sakė A. Wahlin. – To reikia norint suprasti vykstančius glaciologinius pokyčius – varomoji jėga yra vandenyne“.
Dabar komanda paskelbė tyrimo rezultatus, įskaitant keletą įdomių atradimų. Vienas iš tokių atradimų – keistas raštas ledyno apačioje, kur povandeninės srovės pamažu jį ardo ir vis gilina plyšius.
Ypač keista buvo tai, kad šie raštai primena smėlio kopas ir jų ilgis siekia iki 400 metrų. Analizuodama šiuos raštus, komanda mano, kad jų atsiradimą nulėmė vandens judėjimas ledyno apačioje dėl Žemės sukimosi.
„Atidžiau įsižiūrėjus į formas, jos nėra simetriškos, jos šiek tiek išlenktos kaip valgomosios midijos, o šios asimetrijos priežastis – Žemės sukimasis, – aiškino A. Wåhlin. – Žemėje judantį vandenį veikia vadinamoji Koriolio jėga. Jei esame teisūs, arčiausiai ledo esančiame sluoksnyje, kur trintį atsveria Koriolio jėga, yra jėgų pusiausvyra.“
Panašu, kad šį vandens modelį sukūrusi struktūra vadinama Ekmano spirale.
„Kai paviršinės vandens molekulės juda veikiamos vėjo jėgos, jos savo ruožtu tempia giliau esančius vandens molekulių sluoksnius po savimi. Kiekvienas vandens molekulių sluoksnis dėl trinties slenka nuo arčiau paviršiaus esančio sluoksnio, o kiekvienas gilesnis sluoksnis juda lėčiau nei virš jo esantis sluoksnis, kol maždaug 100 metrų gylyje judėjimas nutrūksta“, – aiškina JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA).
Giliau esantį vandenį veikia Koriolio jėga, o pliūpsniai plinta asimetriškai – priklausomai nuo to, kuriame pusrutulyje esama. Šiauriniame pusrutulyje pliūpsnis plinta į dešinę, o pietiniame pusrutulyje – į kairę.
„Kuo gilesnis vandens sluoksnis, tuo lėčiau jis juda į dešinę arba į kairę, sukurdamas spiralės efektą. Kadangi gilesni vandens sluoksniai juda lėčiau nei esantys arčiau paviršiaus, jie yra linkę „suktis“ ir tekėti priešingai paviršinei srovei“, – tęsia NOAA.
Deja, po šios ekspedicijos povandeninis laivas dingo po ledynu, vadinamu „Doomsday“. Nardymo metu povandeninis aparatas neturi nuolatinio ryšio su jį valdančiais mokslininkais, todėl jis laikosi iš anksto užprogramuoto maršruto ir naudodamasis pažangia navigacijos sistema randa kelią atgal iš po ledo į atvirą vandenį.
Tačiau po kelių sėkmingų panėrimų po ledu, per vieną 2024 m. sausio kelionę „Ran“ nebegrįžo – ir komandai nepavyko jo rasti.
„Tai šiek tiek panašu į adatos ieškojimą šieno kupetoje, tačiau net nežinant, kur ta kupeta yra, – apibendrina A. Wahlin. – Šiuo metu „Ran“ baterijos yra išsikrovusios. Žinome tik tiek, kad po ledu įvyko kažkas netikėto.“
Dabar mokslininkų komanda planuoja pakeisti povandeninį aparatą kitu – ir tęsti svarbius tyrimus.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „IFLScience“.
