Nauji eksperimentiniai tyrimai parodė, kad neįtikėtinai ilgą Arktinių ryklių gyvenimą gali lemti jų medžiagų apykaitos aktyvumas. Šis geresnis supratimas gali padėti mums išsaugoti ryklius šiltėjančioje planetoje, taip pat gali padėti imtis intervencinių priemonių, skirtų žmonių širdies ir kraujagyslių sveikatai gerinti.
Tikėtina, kad Arktinių ryklių – mokslui žinomų kaip Somniosus microcephalus – gyvenimo trukmė yra ne trumpesnė kaip 270 metų, tačiau išskirtiniais atvejais jie gali gyventi ilgiau nei 500 metų. Jau seniai manoma, kad šalta aplinka, kurioje jie gyvena, ir nedidelis judėjimas gali būti raktas į jų ilgą gyvenimą, tačiau tyrėjų komanda nusprendė pažvelgti į tai atidžiau.
Siekdama išsiaiškinti, kokios adaptacijos leidžia Arktiniams rykliams gyventi taip ilgai, komanda atliko fermentų tyrimus su išlikusiais raumenų audinio mėginiais.
„Ekspedicijų metu pagrindinis dėmesys skiriamas ryklių gaudymui, kad galėtume juos paženklinti tiek elektroninėmis, tiek fizinėmis žymėmis ir paleisti į laisvę, o paskui stebėti, kur jie plaukia, arba fiksuoti, kaip jie auga, jei jie vėl sugaunami, – aiškino vienas iš tyrimo autorių, Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) doktorantas Ewanas Camplissonas. – Retkarčiais šio proceso metu ryklys būna sužeistas ir gali neišgyventi paleistas į laisvę. Kad ryklys be reikalo nekentėtų, galime nuspręsti jo nepaleisti atgal į vandenį, o etiškai jį eutanazuoti. Tokiu atveju paimame mėginius būsimiems tyrimams, kad gyvūnas vis dar galėtų būti panaudotas mokslui.“
Komanda naudojo išsaugotus ryklių raumenų mėginius, kad spektrofotometru išmatuotų ryklių fermentų medžiagų apykaitos aktyvumą, nagrinėdama skirtingo amžiaus ir skirtingų temperatūrų aplinkose gyvenančius ryklius. Keista, bet jie nepastebėjo jokių reikšmingų raumenų medžiagų apykaitos aktyvumo skirtumų tarp ryklių – o tai rodo, kad jų medžiagų apykaita nemažėja su amžiumi, kaip tai matome pas kitus gyvūnus. Ir tai gali būti esminis veiksnys, lemiantis jų ypatingą ilgaamžiškumą.
„Mums tai svarbu, nes daugumai gyvūnų, kuriems būdingi tradiciniai senėjimo požymiai, senstant vienų fermentų aktyvumas mažėja, o kitų – didėja, – sakė E. Camplissonas. – Visa tai yra natūralios medžiagų apykaitos dalis, nes dėl senėjimo ji ilgainiui sutrinka ir kinta. Tai, kad to nepastebime Arktiniuose rykliuose, rodo, kad jiems šie tradiciniai senėjimo požymiai nepasireiškia.“
Rezultatai taip pat parodė, kad medžiagų apykaitos fermentai buvo gerokai aktyvesni ten, kur buvo šilčiau. Pasak E. Camplissono, tai rodo, kad raumenų medžiagų apykaita nėra pritaikyta poliarinei aplinkai.
Komanda tęsia darbą tikėdamasi, kad turint geresnį supratimą apie Arktinius ryklius bus galima sužinoti, kaip jie gali reaguoti į sparčiai besikeičiantį planetos klimatą, taip pat galbūt bus atskleista įžvalgų, kurias būtų galima pritaikyti tiriant žmonių širdies ir kraujagyslių sveikatą senstant.
Parengta pagal „IFLScience“.
