Nemažai archeologų dėmesio skiriama elitiniams visuomenės nariams – daugiausia dėl to, kad paprasti žmonės paliko mažiau pėdsakų. Bet naujasis tyrimas rodo, kad iš paslėptų metalo lobių galime kai ką sužinoti apie šiuos paprastus žmones – ir kad jų ekonominis gyvenimas buvo labai panašus į mūsų gyvenimą.
Kodėl žmonės slėpė metalo lobius?
Bronzos amžiuje visoje Europoje buvo įprasta žemėje slėpti metalo dirbinius. Žmonės surinkdavo metalinius daiktus ir užkasdavo juos kartu arba padėdavo specialioje vietoje – pavyzdžiui, pelkėse.
Kartais tokiuose lobiuose būdavo daug daiktų – o kartais tik keletas. Kartais juos sudarydavo vienos rūšies objektai – gerai žinomas pavyzdys yra dešimčių tos pačios formos kirvelių lobiai. Kartais juos sudarydavo įvairūs objektai ir net sudužusių objektų fragmentai.
Nepaisant jų įvairovės, lobiai rodo, kad bronzos amžiaus pasaulis visoje Europoje buvo tarpusavyje susijęs, o bronziniai daiktai didžiojoje jos dalyje turėjo ypatingą vertę. Kodėl žmonės kaupė šiuos lobius? Archeologai dešimtmečiais bando atsakyti į šį klausimą.
Ar tai buvo religinis veiksmas? Ar tyčinis vertingų gėrybių naikinimas siekiant sumažinti turtinę nelygybę? Metalo laužas, paslėptas kovų metu ar atidėtas į šalį, kad ateityje būtų panaudotas metalo apdirbimui?
Bronzos amžiaus žmonių palaikų rasta nedaug. Dažnai tai žmonės, palaidoti didžiuliuose žemės pylimuose, tad kaip spėjama, tai buvo svarbūs asmenys – apeigų vadovai, vadai ar kiti elito atstovai. Archeologai linkę manyti, kad šie žmonės ir jų sąjungos lėmė metalo judėjimą bronzos amžiuje.
Bronza kaip paprastų žmonių pinigai?
Naujame straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature Human Behaviour“, archeologai Nicola Ialongo ir Giancarlo Lago siūlo kitaip traktuoti lobius. Užuot sutelkę dėmesį į elitą, mokslininkai nori parodyti, kaip paprasti žmonės prisidėjo prie tarpusavyje susipynusio bronzos amžiaus pasaulio ir metalinių daiktų plitimo jame.
N. Ialongo ir G. Lago išanalizavo beveik 25 000 objektų iš Italijos, Šveicarijos, Austrijos, Slovėnijos ir Vokietijos lobių, datuojamų visu 1500 metų bronzos amžiaus laikotarpiu. Jie nustatė, kad per šimtmečius susiformavo standartizuota svorio sistema, kuri buvo plačiai paplitusi visame bronzos amžiaus pasaulyje.
Straipsnyje teigiama, kad šis standartizavimas rodo, jog maži standartinio svorio bronzos gabalėliai galėjo būti naudojami kaip valiuta kasdienėms paprastų žmonių operacijoms.
Europos standartų plitimas
Atrodo, kad gerokai prieš 2300 m. pr. m. e. artefaktų formų standartizacija augo, bent jau paviršutiniškai. Atsirado atskirų tipų daiktų – pavyzdžiui, durklai ar tam tikri keramikos indai, kurie didelių teritorijų mastu atrodė panašiai, tačiau skirtingose vietose buvo naudojami skirtingai.
Archeologai mano, kad tokia standartizacija atsirado dėl bendrų religinių apeigų ir didėjančio susidomėjimo tolimomis kelionėmis. Susidūrus su naujais žmonėmis, kurių kalbos nemokate, bendras apsirengimo ar elgesio būdas gali būti tam tikra socialinė priemonė, palengvinanti bendravimą ir keitimąsi istorijomis bei prekėmis.
Bronzos amžiuje tai pasireiškė plačiai pripažintais vaidmenimis visuomenėje. Žinomiausias iš jų – „karys“ su jam būdinga bronzine ginkluote ir šarvais, kurie buvo paplitę didžiojoje žemyno dalyje.
Tačiau ar tai reiškia, kad susidomėjimas standartizuotomis formomis, o vėliau ir svoriais, reiškia, kad vystosi besiformuojanti pinigų sistema? O jei taip, ar tai reiškia, kad turėtume manyti, jog bronzos amžiaus žmonių ekonominė elgsena buvo tokia pati kaip mūsų?
Kas apskritai yra pinigai?
Yra daugybė nuomonių apie tai, kas yra pinigai ir kokią reikšmę jie turi įvairioms visuomenėms tiek šiandien, tiek turėjo gilioje praeityje.
Daugelis šiuolaikinių ekonomistų daugiausia dėmesio skiria pinigų, kaip mainų priemonės, naudingumui sandoriuose. Taip pabrėžiama rinka pagrįsta pirkimas ir pardavimas.
Kiti ekonomistai taiko „chartalistinę“ teoriją (kilusią iš lotyniško žodžio „žetonas“), pabrėždami pinigus kaip apskaitos vienetą. Šiuo požiūriu pinigai gali būti naudojami „socialinei apskaitai“, kad būtų galima apskaityti socialiai svarbią veiklą – pavyzdžiui, dovanas, skolas, duokles ir aukas. Tai ne tik istorinė idėja, nes net kai kurios šiuolaikinės skolos funkcionuoja per socialinį užstatą.
Skirtumas tarp šių dviejų požiūrių į pinigus gali atrodyti smulkus, tačiau jis rodo gilų nesutarimą.
Už rinkos ribų
Kaip sužinotume, kuris požiūris į pinigus yra teisingesnis? Norint suprasti pinigų funkciją visuomenėje, archeologai ir antropologai siūlo pradėti nuo pačių materialių žetonų socialinės ir technologinės reikšmės. T. y. bronzos gabalėlių, užkastų tose senovės kalvose.
N. Ialongo ir G. Lago teigia, kad standartizuotų skaičiavimo vienetų atradimas atskleidžia mainų sistemą, taigi ir rinkas. Tačiau kyla dar vienas klausimas: ar standartizavimas turi kokią nors kitą reikšmę – išskyrus tai, kad nurodo tų metalo gabalėlių mainų vertę?
Žinome, kad ne tik metalas, bet ir kiti daiktai cirkuliavo dideliais atstumais, o mainų sistemos greičiausiai buvo sudėtingos. Archeologai mano, kad vilna, vilnoniai audiniai ir tekstilės gaminiai buvo pagrindinės bronzos amžiaus vertybės ir tolimojo bendravimo varomoji jėga, nors juos archeologiškai rasti sunkiau.
Standartizacija taip pat turi daugybę kitų, ne tik socialinės sanglaudos ir ekonomikos tikslų. Pavyzdžiui, bronzos amžiaus kalviams reikėjo kruopščiai kontroliuoti įvairių metalų (vario, alavo, stibio, švino ir kt.) proporcijas – kad būtų galima pagaminti įvairių rūšių bronzą, naudojamą sudėtingiems metalo apdirbimo darbams. Tiksliai nežinome, kaip jie realizuodavo šią kontrolę, tačiau to paties laikotarpio šumerų tekstai pasakoja, kad šumerų kalviai tai darydavo pagal svorį.
N. Ialongo ir G. Lago parodo, kaip metalo lobiai gali mus išmokyti apie kasdienį bronzos amžiaus bendruomenių -ne tik elito – turtinį gyvenimą. Suprasdami pinigus kaip socialinės apskaitos formą, o standartizaciją – kaip technologiją, galime daug daugiau sužinoti apie jų gyvenimą, rašo mokslininkai.
Parengta pagal „The Conversation“.
